Ilgamečiai labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ draugai, Lenkijoje veikianti organizacija „Fundacja Spełnionych Marzeń“ („Išsipildžiusių svajonių fondas“) 2016 m. rugpjūčio 18–21 dienomis surengė šeštąją „Onko-Olimpiadą“ ir pakvietė Lietuvos vaikus, sirgusius onkologinėmis ligomis, dalyvauti tarptautinėse olimpinėse žaidynėse.
Tai ketvirtas kartas, kai Lietuvos vaikai kartu su Slovakijos, Rumunijos, Ukrainos, Lenkijos vaikais, įveikusiais onkologinę ligą, stojo į gražias kovas dėl olimpinių medalių.
Atstovauti Lietuvai vyko net 13 vaikų su geriausiu palaikymo būriu – savo šeimomis. Jie varžėsi įvairiose plaukimo, lengvosios atletikos, šaudymo iš lanko rungtyse. Žaidynėse „Onko-Olimpiada 2016“ lietuviai iškovojo 19 medalių: 9 aukso, 4 sidabro ir 6 bronzos!
Dalyvavimas šiose žaidynėse – ne vien galimybė išbandyti sportinius gabumus įvairiose rungtyse, bet ir proga patirti gūsį teigiamų emocijų, susidraugauti su kitų šalių vaikais, patyrusiais tuos pačius išgyvenimus.
Sugrįžę jaunieji sportininkai pasidalijo gausybe įspūdžių:
Po to riedėjome į vietą, kur ir vyko olimpiada. Ten – pažintis su mūsų komandai paskirtais savanoriais, įsikūrimas bendrabučio kambariuose, vakarienė, generalinė atidarymo ceremonijos repeticija ir… poilsis!!!
Atidarymas tai buvo nerealus. Kai skamba ta muzika, net šiurpuliukai bėgioja per kūną. O ar įsivaizduojate jausmą, kai vos tik prasidėjus olimpiadai pribėga pasisveikinti renginio vedėjas? Ir jis net mano vardą prisimena! Praėjus dvejiems metams! Buvo be galo smagu! Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad galiu Mariusz’ą vadinti savo Draugu!
Paskui prasidėjo rungtys ir visa komanda patraukėme į baseiną. Tiesa pasakius, buvo be galo sunku išsėdėti karštoje, tvankioje baseino patalpoje. Bet kadangi mūsų komanda labai vieninga, tai ir aš stengiausi su visais kartu vieningai palaikyti saviškius.
Dar viena rungtis, kuri laukė kelių mūsiškių tą dieną – tai šaudymas iš lanko. Stebėjau ir mintyse galvojau, kad labai norėčiau ir aš bent jau pabandyti iššauti bent vieną strėlę. Ir galiausiai dieną užbaigėm pasivaikščiojimu Varšuvos senamiestyje…
Antrą dieną startavo visa lengvoji atletika. Labai laukiau savo rungties :-).Važiuodamas į olimpiadą galvojau, kad galbūt trečias kartas nemeluos ir savo rungtyje turėsiu bent vieną konkurentą. Bet ir vėl klydau! Nors gal ir gerai! Su pačiu olimpiados vedėju rungtyniauti žymiai įdomiau! Emocijos viduj virte virė!
Dar vienas labai įsiminęs dalykas tą dieną – tai šokiai :). Nerealiai gera buvo riedėt gyvatėlės priekyje ir atsisukus matyti, kaip prie jos prisijungia absoliučiai visi buvę šokių aikštelėje. Žodžiu, lietuvių komanda išjudino visus :).
Ir paskutinė diena Varšuvoje – sekmadienis – skirta pramogoms. Tiksliau, Koperniko muziejui! Šį kartą laiko užteko viskam. Viską suspėjau pamatyti, apžiūrėti, išbandyti!
Ir pabaigai. Iš tiesų be galo daug emocijų, įspūdžių, minčių… Dar visai neseniai grįžau, o jau mintyse laukiu kitos olimpiados! Netgi dėlioju planą, kad rungtyje dalyvausiu nebe su ratais, o bandysiu eiti!!! Turiu tam dvejus metus pasiruošti. Tik va, mano draugui Mariusz’ui teks kokius du ratus aplinkui apibėgti, kol aš 50 metrų nueisiu :). Ech, aš vis dar gyvenu olimpiadinėm nuotaikom!
Dovo mama:
Dovas labai jaudinosi ir pergyveno dėl dalyvavimo rungtyse. Savimi nepasitikėjo, o laimėti labai troško. Džiaugiuosi, kad sūnus išdrįso ir įveikė savo baimes, ėmė labiau pasitikėti savimi. Negana to, džiaugiuosi, kad pajuto ir laimėjimo skonį bei didžiulį palaikymą visos komandos. Jam tai paliko didžiulį įspūdį iškart po varžybų. Kelionė buvo nuostabi ir ypatinga. Labai dėkingi esame už šią galimybę ir dovaną Editai ir Dainorui. Ačiū, ačiū ir dar sykį ačiū !!!
Pamenu, kai pamačiau skelbimą „Rugutės“ puslapyje, suabejojau, ar mano vaikas galėtų… bet vis tik paklausiau jo. Ditas uždavė man milijoną plius vienas klausimų, į kuriuos šiaip taip, maždaug abu sau atsakėme peržiūrėję 2014 metų foto ir įrašus internete. Tada išsirinko rungtis. Gavom palaiminimą iš Editos ir laukimas užgimė. Pirmas reikalas buvo susipažinti su lanku. Su tikru sportiniu šaudymu mėnesį pažindinosi pas šio sporto meistrą V. Šigauską. Prisimenu trenerio žodžius: „šaudome malonumui, čempionų neruošiame“… jis klydo truputį. 🙂 Man buvo mintis rasti kokį sporto studentą, pamokyti ji ir šuolių, ir mėtymo, bet kažkaip atsipalaidavau ir, pasižiūrėjusi interneto įrašų bei pamokymų, ėmiausi treniruoti pati. 🙂 Mėtėme visą vasarą su pertraukėlėmis, šokinėjo per balas. Kaime mėtė neprinokusius obuolius į mišką, pajūry – akmenukus. Šokinėjo į bangas, ant smėlio. Bendrai formai palaikyti mėnesį pliuškenosi baseine besimokydamas plaukti ir gimė naujas pomėgis – vanduo. Tad šių metų aistra bus baseinas. Gal po dvejų, jei likimas leis, pasirinks plaukimą ir Onko-olimpiadoje. 🙂
Besikalbėdama su savo Čempionu dabar supratau, kad laimėti jis nelabai tikėjosi, bet norėti norėjo. Nusprendėme, kad tai puiki pramoga, puikus būdas pakeliauti, pamatyti, sutikti naujų draugų, o medalis – kaip suvenyras. Turbūt iš anksto save guodėme tam atvejui, jei nepasiseks. 🙂
Grįžtu į kelionės pradžią. Ditas jaudinosi. Išvakarėse man vis kartojo, kaip nerimauja, bet ryte pabudo lengvai, žvaliai susiruošė. Matyt, pilnas kelionės entuziazmo. Nors pati kelionė, sakė, nelabai patiko. Labai ilgai važiuoti…… važiuooooooti…..uooooti….. mmmm…. 😀 Ir pagaliau – olimpinis miestelis. Nauja energijos banga, nauji krykštavimai ir emocijų varikliukas vėl įsijungė. Atidarymo repeticija, bandomieji šuoliai temstant, paskutinę minutę dar kamuoliuką teniso įsimečiau į krepšį – pamėtė. Galiausiai pabučiavau nakčiai ir, kol nuėjau nuo jo lovos iki savosios, jis jau buvo „išsijungęs“. 🙂
Editos dovanotos Darumos ryte Ditas paprašė sumušti savo rekordus… atrodo, buvo išgirstas gana greitai. 🙂 Jo Daruma jau žiūri abiem akim. Sunku buvo sulaukti savo rungties pirmą dieną. Ryte pilnas energijos, po pietų jau išvargęs nuo sirgimo už kitus ir laukimo jaudulio, pagaliau paėmė lanką. Pirmi šūviai netaiklūs, lankas laikytas seniai, prieš gerą mėnesį, kitoks, nei mokytasi… šiek tiek susirūpinome. Noras laimėti virė abiems. Man galvoje sukosi mintys, kaip čia jį tonizuoti pasitikėjimu. Pora patarimų, kur stoti, kaip laikyti lanką ir… prašau… mano vaikis savo dantukais tikrina, ar medalis tikrai auksinis :), o aš jį giriu už gerą techniką, kurią pagyrė viskam vadovavusi moteris šaudymo lauke. Ditas šypsosi ir sako: „buvo taip lengva ir smagu šaudyti“. Ir visai nesvarbu, kad konkurencija buvo nedidelė. Didžiuojuosi savo vaiku. Manau, jis prisimins ilgai, kaip bėgome per visą stadioną nepavėluoti pasiimti to medalio. Tai didžiausias nuotykis iš kelionės. 🙂 Džiaugsmingiausias. Linksmiausias. Energingiausias. Emocionaliausias, nes tai pirmas toks rimtas, tikras kartas, kai tarė jo vardą, jam kabino medalį, kai jam šaukė „bravo“ ir „ačiū“, skambėjo Lietuvos himnas. Maniau, po visko jau jis grius lovon net be vakarienės, bet dar sėkmingai atlaikė išvyką į senamiestį. O ten buvo labai didelis sunkumas apsisprendžiant, kuriuos ledus valgyti. Jų tiek daug, visų norisi, o burna viena. 🙂 Be to, dar prisakė man paminėti, kad skaniausias maistas buvo pomidorų sriuba valgykloje pirmą vakarą. Tad namie dabar turiu jam tokios pagaminti… Ir fontanai… fontanai, fontanai… labai gražu.
Antra diena taip pat nebuvo dėkinga varžybų laiku, bet gan maloni… žinoma… kai gauni dar vieną medalį, tai jokie nuovargiai nebaisūs. 🙂 Čia konkurencija buvo didesnė, bet paskui grįžęs Ditas sakė, kad sunku nebuvo, „tik per paskutinį šuolį labai užsigavau“. Na, tikra didelė kova su mažomis traumomis. Jis net matė kitų klaidas, kad kiti vaikai per ilgą pasirinko įsibėgėjimą ir neteko energijos šuoliui. O aš, matydama jo šuolius, stebėjausi. Turbūt varžybų dvasia ir adrenalinas užaugina sparnus. 🙂 Apsiverkiau matydama, kaip jis, kalbėdamas su Dariušu, negali patikėti pirma vieta, o paskui Dariušas per aikštę rodo iškeltą pirmą vietą ir man skruostu rieda ašara, o Ditas moja man ir strykčioja. Nerealus jausmas. Nerealus pasididžiavimas vaiku. Kaip galėjau netikėti jo sėkme? Tuo tarpu Ditas sakė, kad „žiauriai smagu bėgti per stadioną. Kai tas dėdė sakė, kad aš „master of jumping“ ir kai kabino medalį, buvo labai smagu, o kai grojo himną, tai širdutė labai man daužėsi. Labai gera.“
Mesti kamuoliuką sekėsi silpniau. Buvo neužtikrintas ir baimingas, kad reikia ar nereikia įsibėgėti, bandė taip ir kitaip, bet jau turėdamas du medalius nebe taip jaudinosi. Sakė, jau gana 🙂 Ir tą vakarą supratau, kad mano vaikas – tikras gyvenimo „perpetum mobile“, nes man nuo dienos šurmulio norėjosi miegoti, o jis grįžo, medalius užkabino mylimam meškiukui saugoti ir pareiškė, kad turime eiti į batutų aikštelę. Iš kur tiek energijos??? O pašokinėjęs jis dar sugebėjo be galo energingai šokti per uždarymo koncertą. Dieną užbaigė žėrintys fejerverkai.
Koperniko muziejuje Ditas lankėsi antrą kartą, bet ten turbūt ir trečią ar ketvirtą nuobodu nebūtų. Labiausiai, sakė, patiko „aliarmas“ – jis taip pavadino skęstančio laivo imitaciją. O ant fakyro vinių lovos įsidrąsino tik iš kelinto karto, 🙂 Bėgo nuo vieno eksponato prie kito, viską bandė, visko klausė. Viskas įdomu. Gal ir pritrūko vienos valandikės, bet gal ir po tos valandikės atrodytų, kad pritrūko dar vienos. Toks jau tas muziejus. Labai smagus.
Jei sukoncentravus viską, ką parašiau, į porą sakinių, Ditas man kas vakarą prieš miegą vis sakydavo: „Oi, šiandien buvo geriausia diena mano gyvenime!“ – vadinasi, buvo nenusakomai gerai.
Nuoširdžiai dėkojame „Rugutei“, labai labai dėkojame „Fundacja Spełnionych Marzeń“. Ir visiškai sutinku su lenkų fondo šūkiu: NUGALĖJOME VISI! Stiprus, uždegantis, gydantis liūdesį renginys, ne tik pildantis turimas svajones, bet ir kuriantis naujas, duodantis tiek inercijos ateičiai – norėti, daryti, tikėti, pasitikėti savimi vaikams, sirgusiems „baubais“ (taip sako Ditas) ir jų artimiesiems.
Kai paklausiau Dito, ką dar nori pasakyti Editai ir visiems Onko-olimpiados rengėjams, jis nusišypsojo ir tarė: „Kaip ten? Primiršau… a… Dziękuję!“ Ačiū visiems, su kuo bei kieno dėka keliavome.
Dėkojame fondo „Fundacja Spełnionych Marzeń“ vadovui Tomasz Osuch už kvietimą ketvirtą kartą dalyvauti žaidynėse „Onko-Olimpiada“. Ačiū už suteiktą laimę, pasitikėjimą savimi ir pasididžiavimą, kuriais iki šiol spindi mūsų vaikų akys!
Dėkojame Giedrei Šidagytei-Gudaitienei, Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje antrajai sekretorei, patarėjui Ramūnui Lodai bei ambasados darbuotojams už svetingumą ir dėmesį jauniesiems sportininkams.
Dėkojame lietuvių grupės kuratoriams Tomasz Nagler, Elżbieta Dutka ir Kaja Jakubowska, kurių pagalbą labai vertiname.
Iš visos širdies dėkojame vertėjoms Alicja Jankowska už pagalbą bendraujant lenkų kalba. Ačiū už didžiausią dovaną – draugystę.
Tariame nuoširdų ačiū fondo savanoriams Dariušui ir Santanai už atsakomybės jausmą ir rūpestingą pagalbą varžybų metu.
Ačiū Linui už fotonuotraukose sustabdytas kovų, valios ir ryžto emocijas.
Nuoširdžiai dėkojame IĮ „AKA Baltic“ už Lietuvos trispalves, kurios plevėsavo žaidynių stadione ir palaikė Lietuvos sportininkų komandinę dvasią.
Dėkojame Ričardui Sabaliui už saugią, patogią ir tolerantišką kelionę.
Tariame ačiū reklamos agentūrai „Septynios natos“, UAB „Ivega” ir Ko už aprangą sportininkams ir palaikymo komandai.