Ši istorija prasidėjo tuomet, kai žinia apie mažosios Liepos sugrįžimą į gydymo kelią buvo geliančiai skaudi ir trapi. Mergaitė jau buvo perkelta iš intensyviosios terapijos į kaulų čiulpų transplantacijos poskyrį ir pirmą kartą išėjo į lauką. Susitikome. Apkabinau mažąją draugę ir tyliai pasiteiravau, kas ją nudžiugintų. Liepa dar tyliau ištarė: „Labubu“.
Žinojau šiuos žaislus, bet pernelyg jais nesidomėjau. O ir padirbinių visokiausių buvau mačiusi, tad atsidariusi Pop Mart parduotuvės tinklalapį net nustebau, kiek ten įvairių mielai piktų monstriukų. Smalsumo vedina pasidomėjau jų sukūrimo istorija. Elektroninė parduotuvė buvo toli nuo Lietuvos, tad tą kartą Lieputę pasiekė du maži monstriukai. Bet svajonėse liko puslapyje matytas didysis „Labubu Hello Kitty“.
Praėjusią savaitę, netikėtai būdama Berlyne, prisiminiau Labubu. Susiradau vienintelę parduotuvę, metro ir traukiniu ją pasiekėme, o ten, apkabinusi „Hello Kitty“, pati šiek tiek graudinausi. Neabejojau – Liepai ši staigmena patiks.
Štai ir visa istorija, kai likimas absoliučiai neplanuotai ir netikėtai nuveda ten ir įduoda į delnus tai, kas atrodė nepasiekiama. Bet ko gi nepadarysi iš begalinės meilės vaikui… ir šiek tiek Labubu.