Darželio vartų girgždesys vieniems tėra įprastas ryto garsas, o kitiems – labai lauktas. Šią savaitę per patikrinimą ligoninėje Kamilė gydytojos paklausė: „Kada aš jau galėsiu eiti į darželį?“ Atsakymas buvo trumpas: „Rytoj.“
Po onkologinės ligos gydymo net ir pasiekus ramesnį etapą grįžimas į kolektyvą visuomet būna jautrus. Vaiko imuninė sistema dar kurį laiką išlieka trapi, todėl kartu su džiaugsmu neišvengiamai ateina ir nerimas – kaip Kamilė jausis grupėje, ar pavyks išvengti aplink cirkuliuojančių virusų.
Kamilė visada buvo smalsi, brandi, trokštanti pažinti pasaulį plačiau, nei leidžia ligoninės ar namų sienos. Ir nors mama bei tėtis darė viską, kad niekada netrūktų šilumos, žaidimų ir saugumo, jai labai trūko kasdienio buvimo tarp kitų vaikų – pokalbių, bendrų atradimų, įprasto darželio šurmulio.
Kol mes, suaugusieji, mintyse skaičiuojame virusus ir mokomės gyventi be nerimo, Kamilė darželio link eina milžino drąsos pilnais žingsniais. Į kasdienybę, kurioje vėl telpa draugų balsai, pieštukų kvapas, rytiniai pasisveikinimai ir nekantrus laukimas, ką atneš kita diena.
Džiaugiamės kartu su Kamile ir jos šeima. Tegul darželio vartų garsas nuo šiol jai kasryt primena, kad gyvenimas pamažu vėl pildosi vaikystės spalvomis.
Šiltai dėkojame Kamilės rūpestingai gydytojai Sigitai Stankevičienei už gydymą, rūpestį ir kartu su šeima siektą šį sugrįžimą.