Apie valandą laiko vykome autobusiuku per visą salą iki vilos. Kadangi važiavome kartu su Jurga, ji mums papasakojo daug įdomių dalykų apie Maljorką. Kieme mus pasitiko rūpestingas vilos šeimininkas Fredrikas. Su visais pasisveikinęs lietuviškai, pakvietė įsikurti ir ateiti vakarienės, per kurią galėjome artimiau susipažinti.
Nors po kelių dienų man pakilo temperatūra ir labai skaudėjo dantį, liūdna nebuvo. Spėjau išsimaudyti baseine. Aplankyti didžiulį Palmos akvariumą, kuriame jautiesi lyg pats būtum po vandeniu. Iš rankų pašerti karpius, kurie tik ir laukė, kuriam pirmam į burną įdėsi maisto. Daug kartų pabraidyti sūrioje jūroje, nes pasimaudyti dėl temperatūros negalėjau.
Didžiulį įspūdį paliko kalnai, važiuojant serpantinais pro langą stebėti kerinčius vaizdus. Vaizdai – kaip iš atvirukų.
Atsidžiaugti negaliu, kad gyvai pamačiau stalagtitus ir stalagmitus. Nors fotografuoti ten nebuvo galima, vaizdų dar ilgai nepamiršiu. Savaitė Maljorkoje prabėgo kaip kelios dienos. Nebuvo nė dienos, kad nesišypsočiau. Sakau visiems visiems didelį ačiū už mano nerealią savaitę! 🙂
Po to susitikome su Jurga ir važiavome į kitą salos pusę, į vilą. Pakeliui kalbėjomės. Jurga parodė kalnus dvynius, papasakojo apie važiuojant matomus augalus (labiausiai įsiminė visur geltonai žydinčios mimozos ir apelsinmedžiai), pasakė, į kokius urvus važiuosime, ir taip toliau. O iki pačios „Can Fanals“ vilos veda siauras keliukas, kurio šonuose – akmeninės sienos. Kiekvieną kartą, kai važiuodavome, vis galvodavau, kaip tos mašinos nesusiduria posūkiuose. Viloje labai patiko: baseinas, kuriame kelis kartus plaukiojau, hamakas, terasa, iš kurios matosi kalnai. Susipažinau su Fredriku. Man buvo labai smagu su juo bendrauti. Kai važiuodavome autobusiuke, jis mane su Alanu mokė ispaniškų žodžių. Prisimenu visus!!! O grįžęs namo, nejučia ir aš dviratininkus pradėjau vadinti „moskitais“, kaip ir Fredrikas. 🙂
Pirmoji mūsų išvyka buvo į akvariumą. Japoniškos spalvotos žuvys, kurias galėjau pats pašerti, jūrų arkliukai, tie žnypliuoti ir ūsuoti padarai, aštuonkojis, ant kelmo atsisėdęs, didžiulis akvariumas, prie kurio padėtos pagalvės ir kur atsisėdęs gali stebėti žuvis ir klausytis muzikos…!!! Patiko!!!
Po to – urvai! Gražu, ir svarbiausia, kad viską pati gamta sukūrė! Per milijonus metų! Dabar puikiai žinau ir atskiriu, kurie yra stalaktitai ir kurie – stalagmitai, ką vadina „spagečiais“. Ir stalagmitinį Santa Klausą mačiau, ir klouno nosį!
Dar viena išvyka – į kalnus be galo vingiuotais serpantinais! Įspūdingi vaizdai. Visi, buvę autobusiuke, tik žvalgėsi, žvalgėsi, žvalgėsi. Ir dažnai girdėjosi: „kaip gražuuu!“.
Patiko ir paplūdimiai, ypač mažasis, nes ten daug gyvių radau. Tik va, paskutinę dieną neišdrįsau su Fredriku nerti po vandeniu prie olų žuvyčių pažiūrėti. Kažkodėl pabijojau. Labai labai man patiko kelionė. Vargu, ar galima žodžiais papasakoti. Kažkada sau sakiau, kad būtinai apkeliausiu visą pasaulį. Ir mano svajonė po truputį pildosi – pabuvojau Maljorkoje! 🙂
Na, o ką prisimena ir kuo tebegyvena Ditas? VISKUO. Kai paklausiu, kas labiausiai patiko, sako: „VISKAS“. Trys labiausiai išgyventi momentai man: suvokimas, kokią dovaną mums dovanoja likimas ir geri žmonės, kai Edita paskambino, Dito ašaros lėktuve išskrendant, nes buvo labai gaila palikti Maljorką, mojant per langelį ir tariant „ADIOS!“, bei Dito žodžiai, pamačius naktinį Kauną iš dangaus: „Aš labai myliu Lietuvą“. Ir dar pasakė: „Noriu dainuoti šitą dainą“. 🙂
Nuo pat žinios, kad skrisime, Ditas laukė ir skaičiavo dienas. Pačią pirmą dieną stotelėje, pakeliui iš treniruotės į namus, nepažįstamai močiutėlei papasakojo, kad jau yra plaukęs laivu, važiavęs traukiniu, autobusu ir net taksi, o dabar skris į Maljorką – lėktuvu dar niekada nėra skridęs. Rūpinosi čiulpinukais, kad ausims būtų geriau, nes darželyje vaikai papasakojo, kad reikia daug saldainių valgyti. Išvakarėse laukė nekantraudamas, o oro uoste labai susijaudino, kas bus, jei einant pro patikrą supypsės vartai. 🙂 Bet praėjome be pypsiukų. Antrą kartą jau nebebijojo. Net laukė, kada reikės eiti. Rūpinosi ir dėl lėktuvo, kad į tą įliptume. Prisipažinsiu: aš, lipdama į lėktuvą, apžiūrinėjau varžtelius, ar neatsisukę, sparnų kniedes, ar kuri nors neišsipoškinusi…:-)
Nusileidus, mus pasitiko šiltas oras, buvo šiek tiek vėjuota, bet saulėta ir džiugu. Jurga pasitiko su Lietuvos vėliava ir tai buvo labai smagu. Važiuodami link sodybos, kirtome skersai Maljorką, pakeliui stebėdami vaizdus pro langą. Laikinuose namuose mus pasitiko Fredrik su katinu Bingo. Pribloškė kiemo ir namų vidaus grožis. „Ar mes čia gyvensim? Oho!“ – tokia buvo Dito reakcija. Kelias minutes vaikštinėjome apstulbę, nebežinodami, kaip besidžiaugti ir besižavėti… Ditas pats pirmas nėrė į baseiną maudytis, o aš – iš paskos, gal šiek tiek numalšinti jaudulį dėl patirtų gražių dalykų, atvėsinti emocijas. 🙂 Ir galiausiai – skani vakarienė. Keptos bulvės su sūriu ir česnaku. Niam! Manau, kad visos mes, moterys, namie pamėginsim tai pakartoti, nes tai labai skanu ir primins mums Maljorką (pavadinsime tai „Bulvės maljorkietiškai“, arba „Bulvės pagal Can Fanals“.:-)
Ekskursijos ekskursijos… ir kam aš tiek planavau ir studijavau Maljorkos viešojo transporto maršrutus? :-)Visur mus vežiojo du linksmi autobusiukai su dar linksmesniais vairuotojais, kuriais dirbo vilos šeimininkai ir Dainoras. Ypatingas dėkui Dainorui, kuris kantriai tenkino mūsų kaprizus, mums niekaip neišsirenkant, kuriame pliaže norime lepintis. 🙂
Palmos akvariumas. Ditas geriausiai prisimena karpius, kuriuos buvo galima pamaitinti ir kuriuos praminėme japoniškais, nes man jie priminė tuos, kurie plaukioja japoniškų sodų tvenkiniuose. Aštuonkojis, jūrų arkliukai, koralai, medūzos, planktonas (gal), kaip „kempiniuko“ filme stebėtas per padidinimo stiklą, ir tunai. Ditas net nešėsi lankstinuką į darželį, kur buvo rašoma, kad negalima žvejoti ir reikia saugoti raudonuosius tunus. Sužavėjo džiunglių krioklys ir koridorius, kur virš galvos plaukioja žuvys.
Campanet urvai. Na, jie labiau patiko mums nei Ditui. Jam patiko, bet džiugesys buvo ir dėl nupirkto žaisliuko: drakono kiaušinio, kuris jau lukštenasi. 🙂 Emocijos liejosi per kraštus ir tada truputį užpuolė „ožiukai“… Bet, manau, laikui praėjus ir susigulėjus prisiminimams, jis džiaugiasi, kad pamatė urvus, ir kad galėjo apie juos papasakoti vaikams darželyje. Iš tos ekskursijos jam labai įsiminė kvepiantis medis, pilnas apelsinų, ir apgailestavimas, kad neleidau jų skinti. Mane taip pat žavėjo žydintys ir vaisius tuo pat metu nokinantys apelsinmedžiai. Obelims tai nebūdinga. 🙂
Kalnų serpantinas link Port de Sa Calobra. Rojaus kampelis po ilgo vinguriavimo beprotiškais kvapą gniaužiančiais kalnų labirintais. Ditas neleido jo kalbinti. Žiūrėjo ir galvojo. Kai jis pasako, kad galvoja, tada jau jo negalima liesti – vadinasi, į kažką labai įsitraukęs. 🙂 Nepamaišė ir „zuikis“, pagautas vos išlipus aikštelėje tarpukelėje… Nubalnota alkūnė ir šonas vis dar primena tą jausmą – matyti aukščiausius skardžius ir viršukalnes, stebėti jas per apžvalgos žiūroną. Tai reikia patirti – nei nuotraukos, nei pasakojimai to neatstos. Nepalyginsi su jokiu jausmu, jaučiamu kasdienybėje… Na, gal su stovėjimu ant dangoraižio stogo krašto, tik vaizdai gražesni ir jokios baimės. Taip pat Ditui labai patiko eiti tais iškaltais ir grindyse apšviestais koridoriais link upės žiočių (Torrent de Pereis).
Paplūdimiai. Vienas jų (Badia d’Alcúdia įlankoje) mielas erdve ir poilsio simboliais – šiaudiniais saulės skėčiais, o kitas (prie Punta de Manresa kyšulio) – savo mažumu, jaukumu ir uolomis, vandens gyvūnija, gėlytėmis, kurių kolekciją rinko Ditas… Mažajame pliažiuke buvo galima užlipti takeliu ant aukštų uolų, paėjėti kyšuliu ir matyti jūrą iš viršaus. Svaiginantis jausmas. Ir tas nenusakomai žaliai mėlynas vanduo, skaidrus kaip šaltinio. Nors mažajam keliauninkui labiausiai patiko maudytis ir voliotis smėlyje, o taip pat – niurkytis kiemo baseine.:-) Turbūt draugus ir maudymąsi jam ir buvo labiausiai gaila palikti, kai pravirko lėktuve. Prižadėjau nuvažiuoti prie Baltijos… irgi jūra, tik ne tokia svaiginanti… bet sava… o draugus sutiks „Draugų saloje“. Gal net Fredriką su Jurga…
Maljorkietiški Dito skanumynai. Ledai, laisvai ir neribojamai padėti šaldytuve, kuriais nereikėjo rūpintis, nes patys iš kažkur atsirasdavo, apelsinai, mandarinai, braškės ir vakarinė pica, burokėlių sriubytė. Taip pat – Editos gimtadienio tortai ir namie, ir kavinėje (įskaitant šventines šaltasias ugneles kavinėje – „generalinę repeticiją“, kai Edita minutėlei netikėtai dingo, ir tikrą pasveikinimą, kai pagaliau ją sugrąžinome į vietą 🙂 Oooo… dar Coca-Colla, kurią leidau gerti 🙂 ir bulvių traškučiai, kuriuos perku tik labai labai kartais.:-)
Ir visai nepasiilgome televizoriaus…
Ditas džiaugėsi ir naujais draugais, juos prisimena ir mini. Linkėjimai jiems!
Kaip sako mažasis Kapitonas, Editos pramintas Vėtra (su draugu) už nenuilstamą siautimą: „VISKAS PATIKO“. Ir kaip viena iš Mamų pasakė – „Nepatiko, kad diena per trumpa…“.
*** LABAI AČIŪ! *** *** TACK SÅ MYCKET! *** *** MUCHAS GRACIAS! ***
Mielieji Jurga ir Fredrik, jaučiame išskirtinį dėkingumą Jums už nuostabiausias atostogas,
kurias padovanojote „Rugutės“ vaikams.
Mums trūksta žodžių nusakyti, kaip vertiname šią naują draugystę,
ir kaip džiaugiasi mūsų širdys, matant laimingus vaikus.
Domanto, Justinos, Dito, Alano, Agnės ir jų artimųjų vardu iš visos širdies garsiai sakome: „AČIŪ!“.
Vaikų atostogos Maljorkoje 2015 pavasaris
