Lurda ir Elzytė ❤️
Tarp kasdien tarsi upė tekančių vaistų ir slaugos priemonių poreikių šią savaitę norėčiau baigti tuo, kas man yra vertybių vertybė – rūpesčiu, pagarba ir buvimu šalia.
Dar balandį pasakojau apie Elzytę ir Lurdą. Apie didžiulę draugystę, užsimezgusią tuomet, kai lydėjome Elzytę operacijai į „Charité“ universitetinę ligoninę Berlyne ir ieškojome žmogaus, kuris svetimoje šalyje galėtų būti šalia. Į mūsų kreipimąsi atsiliepė Lurda.
Tąkart Elzytės mama Asta rašė:
„Lurda… jos neįmanoma neįsimylėti. Ji linksma, šviesi, bet kartu nepaprastai jautri – paliečianti iki pačių sielos gelmių. Jos dėka visa mūsų viešnagė Vokietijoje buvo tarsi už tvirto mūro. Kai buvo sunku – ji kantriai buvo šalia. Ji priėmė ant savo pečių tai, kas mums buvo per sunku, ir perdavė mums žinią taip, kad širdis neplyštų iš skausmo. Ir tuo pačiu – beveik nepastebimai mokė neprarasti tikėjimo gyvenimu.“
O štai šią vasarą Lurda atvyko į Lietuvą aplankyti mažosios draugės. Stipriai susikibusios už rankų, jos miega, šypsosi ir išdykauja…
Tai sustabdytos akimirkos, kurioms bet kokie žodžiai būtų per paprasti. Pajuskite.