Kai aplink tiek daug to, ko negaliu pakeisti, man gera pasirūpinti tuo, ką galiu – erdvėmis, kuriose gydosi vaikai. Spalva. Šviesa. Daiktu, atsiradusiu būtent ten, kur jo reikia. Gal todėl vakar buvo taip gera pagaliau pamatyti spintą, kurią ilgai ir atidžiai rinkome kartu su žaidimų kambario auklėtoja Danute. Ne žaislams. Knygoms. Ir tik vėliau pagalvojau, kaip prasmingai jos pristatymas sutapo su rugsėju.
Ši erdvė yra visai netoli dienos stacionaro, kur vaikai ir jų artimieji laukia tyrimų, procedūrų, gydytojo konsultacijos ar atsakymų. Kartais trumpiau, kartais ilgiau. Kaip miela, jei rankos sieks knygos ir po koridorių pasklis verčiamų lapų šiugždesys. Tikiu, kad rūpestis vaiku, paliestu onkologinės ligos, susideda iš nedidelių mozaikos dalelių ir sudaro saugią visumą. Knyga ligos eigos nepakeis. Nesutrumpins ir gydymo. Bet galbūt sutrumpins laukimą – arba bent pakeis tai, kaip tas laukimo laikas jaučiamas.
Žvelgdama į pilnas knygų lentynas šypsausi. Gera, kad vaikystei vietos yra ir čia.