Praėjusią savaitę, užsukusi į vaikų onkohematologijos centrą, prie žaidimų kambario pastebėjau stalą, nuklotą moliu – vyko lipdymo užsiėmimas. Prie stalo sėdėjo žavi mergaitė, su didžiausiu susikaupimu lipdanti savo kūrinį. Tąsyk sužinojau, kad Kamilė – jau ne naujokė šiame iššūkių kupiname kelyje, kurį pradėjo liepos mėnesį.
Kaip jau žinote, man knyga – neįkainojama vertybė ir tai galimybė pasakyti: „Mylėsime, kas benutiktų, būsime šalia, tyliai džiaugsimės kiekvienu įveiktu žingsniu link kalno viršūnės – remisijos, o jei sukluptumei, pakelsime ir palydėsime aukštyn“.
Miela Kamile, atėjus vakarui ir nurimus triukšmui koridoriuje pasigaminkite su mamyte kvapnios arbatos ir pasimėgaukite knyga!