Ilgamečiai labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ draugai, Lenkijoje veikianti organizacija „Fundacja Spełnionych Marzeń“ („Išsipildžiusių svajonių fondas“) 2016 m. rugpjūčio 18–21 dienomis surengė šeštąją „Onko-Olimpiadą“ ir pakvietė Lietuvos vaikus, sirgusius onkologinėmis ligomis, dalyvauti tarptautinėse olimpinėse žaidynėse.
Tai ketvirtas kartas, kai Lietuvos vaikai kartu su Slovakijos, Rumunijos, Ukrainos, Lenkijos vaikais, įveikusiais onkologinę ligą, stojo į gražias kovas dėl olimpinių medalių.
Atstovauti Lietuvai vyko net 13 vaikų su geriausiu palaikymo būriu – savo šeimomis. Jie varžėsi įvairiose plaukimo, lengvosios atletikos, šaudymo iš lanko rungtyse. Žaidynėse „Onko-Olimpiada 2016“ lietuviai iškovojo 19 medalių: 9 aukso, 4 sidabro ir 6 bronzos!
Dalyvavimas šiose žaidynėse – ne vien galimybė išbandyti sportinius gabumus įvairiose rungtyse, bet ir proga patirti gūsį teigiamų emocijų, susidraugauti su kitų šalių vaikais, patyrusiais tuos pačius išgyvenimus.
Sugrįžę jaunieji sportininkai pasidalijo gausybe įspūdžių:
Domantas:
„Onko-olimpiadoje“ dalyvavau jau trečią kartą, nors, tiesą pasakius, to visai nesitikėjau!!! Kelionė labai vargino, bet patirti įspūdžiai, sutikti seni draugai ir pažintis su naujais, išgyventos pačios įvairiausios emocijos viską atpirko!!!
Kaip ir visada, pirmiausia apsilankėme ambasadoje!!! Ten mūsų laukė šiltas, mielas, jaukus ir kvepiantis picomis susitikimas :). Jau maniau, kad apie ambasadą žinau viską, bet, pasirodo, klydau! Šį kartą sužinojau dar daugiau, apsilankėme patalpose, kuriose nebuvome pirmus du kartus! Tikrai buvo labai įdomu!
Po to riedėjome į vietą, kur ir vyko olimpiada. Ten – pažintis su mūsų komandai paskirtais savanoriais, įsikūrimas bendrabučio kambariuose, vakarienė, generalinė atidarymo ceremonijos repeticija ir… poilsis!!!
Atidarymas tai buvo nerealus. Kai skamba ta muzika, net šiurpuliukai bėgioja per kūną. O ar įsivaizduojate jausmą, kai vos tik prasidėjus olimpiadai pribėga pasisveikinti renginio vedėjas? Ir jis net mano vardą prisimena! Praėjus dvejiems metams! Buvo be galo smagu! Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad galiu Mariusz’ą vadinti savo Draugu!
Paskui prasidėjo rungtys ir visa komanda patraukėme į baseiną. Tiesa pasakius, buvo be galo sunku išsėdėti karštoje, tvankioje baseino patalpoje. Bet kadangi mūsų komanda labai vieninga, tai ir aš stengiausi su visais kartu vieningai palaikyti saviškius.
Dar viena rungtis, kuri laukė kelių mūsiškių tą dieną – tai šaudymas iš lanko. Stebėjau ir mintyse galvojau, kad labai norėčiau ir aš bent jau pabandyti iššauti bent vieną strėlę. Ir galiausiai dieną užbaigėm pasivaikščiojimu Varšuvos senamiestyje…
Antrą dieną startavo visa lengvoji atletika. Labai laukiau savo rungties :-).Važiuodamas į olimpiadą galvojau, kad galbūt trečias kartas nemeluos ir savo rungtyje turėsiu bent vieną konkurentą. Bet ir vėl klydau! Nors gal ir gerai! Su pačiu olimpiados vedėju rungtyniauti žymiai įdomiau! Emocijos viduj virte virė!
Dar vienas labai įsiminęs dalykas tą dieną – tai šokiai :). Nerealiai gera buvo riedėt gyvatėlės priekyje ir atsisukus matyti, kaip prie jos prisijungia absoliučiai visi buvę šokių aikštelėje. Žodžiu, lietuvių komanda išjudino visus :).
Ir paskutinė diena Varšuvoje – sekmadienis – skirta pramogoms. Tiksliau, Koperniko muziejui! Šį kartą laiko užteko viskam. Viską suspėjau pamatyti, apžiūrėti, išbandyti!
Ir pabaigai. Iš tiesų be galo daug emocijų, įspūdžių, minčių… Dar visai neseniai grįžau, o jau mintyse laukiu kitos olimpiados! Netgi dėlioju planą, kad rungtyje dalyvausiu nebe su ratais, o bandysiu eiti!!! Turiu tam dvejus metus pasiruošti. Tik va, mano draugui Mariusz’ui teks kokius du ratus aplinkui apibėgti, kol aš 50 metrų nueisiu :). Ech, aš vis dar gyvenu olimpiadinėm nuotaikom!
Gustas:
Kelionė į Lenkiją man labai prailgo. Iš to nuobodulio pradėjau mamai kalbėti visokias nesąmones. Pirmiausia atvykome į Lietuvos ambasadą Lenkijoje. Ten mums aprodė visas savo patalpas ir papasakojo apie savo darbą. Ambasadoje aš buvau pirmą kartą. Kitą dieną prasidėjo tikra olimpiada su tikrais medaliais. Buvo plaukimo ir šaudymo iš lanko rungtys. Mūsų komanda atrodė spalvingiausia ir įspūdingiausia iš visų. Trečią dieną buvo lengvosios atletikos rungtys. Aš labai jaudinausi, nes varžytis reikėjo ir man. Gavau aukso medalį! Labai džiaugiausi. O paskutinę dieną mes visi važiavome į Koperniko muziejų. Ten buvo labai įdomu, galėjom patirti net skęstančio laivo efektą ir daug kitų keistų ir įdomių dalykų. Ši kelionė įspūdinga dar ir tuo, kad leido pamiršti apie artėjančius mokslo metus!
Alanas:
Ši kelionė buvo įspūdinga. Buvau pirmą kartą Varšuvoje ir dalyvavau sportinėse žaidynėse Onko-olimpiada. Varžybos buvo nelengvos, nors tikėjausi, kad bus viskas paprasčiau. Teko ir pasijaudinti, ir gerokai pasistengti. Buvau pasirinkęs plaukimo rungtį ir bėgimą. Plaukime iškovojau sidabro medalį, o bėgime, deja, nepasisekė. Labai patiko visa draugų kompanija, visi buvo draugiški. Aplankėme Koperniko muziejų, ten buvo visokių įdomių dalykų. Įdomiausi buvo smėlio žemėlapis ir ugnies viesulas. Aplankėme Varšuvos senamiestį, pamatėme muzikinį šokantį fontaną. Labai dėkoju Editai ir Dainorui už šią nuostabią kelionę.
Darekas:
Olimpiados pradėjo laukti dar pavasarį. Visą vasarą sportavo namie. Nekantriai laukė kelionės. Labai patiko tai, kad visi sportininkai ir sirgaliai gavo vienodus marškinėlius, tai dar labiau visus suvienijo. Didelį įspūdį padarė vizitas į Lietuvos ambasadą. Patiko ten vaišės ir paveikslų paroda. Labai jaudinosi ir išgyveno, kad nieko nelaimės, nes savo grupėje buvo jauniausias. Bet kai išrinko jį nešti onko-olimpiados vėliavą, tai jau labai apsidžiaugė, kad jam teko toks atsakingas darbas. Labai patiko baseine, kad visa mūsų komanda garsiai šaukė ir palaikė kiekvieną mūsų dalyvį. Antra diena buvo labai įtempta, nes pats dalyvavo bėgime ir šoko iš vietos. Šuolio iš vietos rungtyje iškovojo bronzą ir labai labai apsidžiaugė, nors prieš tai sakė, kad svarbiausia dalyvauti, bet medalis privertė jį patikėti savo jėgomis. Visą gyvenimą prisimins, kaip stovėjo ant pakylos ir gavo medalį. Po olimpiados uždarymo labai smagiai ir linksmai praleido laiką diskotekoje, net pats nesuprato, iš kur buvo tiek jėgų. Vakaras baigėsi įspūdingu fejerverku. Atskirai taria AČIŪ už apsilankymą Koperniko muziejuje. Įsimintina kelionė, nuostabūs sportininkai, nereali palaikymo komanda ir rūpestingi ir geri Edita su Dainoru – tai tapo jo gyvenimo dalele.
Emilija:
Onko-olimpiadoje man patiko dalyvauti varžybose, palaikyti savo komandą. Susipažinau su naujais draugais. Smagu varžytis su kitais vaikais ir laimėti medalius. Buvo didelis palaikymas, gera nuotaika, daug šypsenų ir mūsų komanda buvo pati draugiškiausia, spalvingiausia. Aplankėme Varšuvos senamiestį, pasigrožėjome fontanu. Patiko muziejus. Buvo labai gera visiems kartu valgyti ledus ir būti didele gražia šeima. Esu dėkinga už dalyvavimą. Ačiū už nepamirštamas džiugias įspūdingas dienas Onko-olimpiadoje.
Justina:
Onko-olimpiadoje dalyvavau jau antrą kartą. Prieš ketverius metus jau buvau laimėjusi sidabro medalį už kamuoliuko metimą. Šiais metais pasisekė labiau, gavau du – bronzos medalį už šuolį į tolį ir sidabro už bėgimą. Visos dienos, praleistos Varšuvoje, buvo labai įdomios. Nuo apsilankymo ambasadoje iki vakarinio pasivaikščiojimo senamiesčiu. O labiausiai patiko onko-olimpiados uždarymo diskoteka ir fejerverkai. Labai ačiū už galimybę dalyvauti antrą kartą, už rūpestį ir pačias nuostabiausias emocijas.
Urtė:
Esu labai dėkinga Editai ir Dainorui, kad suteikė man galimybę antrą kartą apsilankyti „Onko-Olimpiadoje“. 2010 metų olimpiadoje man teko didelė garbė uždegti olimpinę ugnį. Tačiau ir šiemet patyriau daug nuostabių įspūdžių. Didžiuojuosi savimi užėmus trečią vietą iš penkių sportininkių šaudymo iš lanko varžybose. Šuolyje į tolį buvau ketvirta! Labai esu tuo patenkinta. Smagu buvo aplankyti Varšuvos senamiestį, valgyti labai skanius ledus, stebėti fontanų šou. Labai graži bei smagi buvo uždarymo šventė, kurią vainikavo įspūdingi fejerverkai. Jau seniai tiek nebuvau šokusi! Be galo įdomu buvo Koperniko mokslo centre. Dar kartą noriu padėkoti Editai, Dainorui, Dariušui, Santanai ir Linui už nuoširdų dėmesį, pagalbą ir rūpestį, o visai šauniai kartu vykusiai kompanijai – už palaikymą ir gerą, draugišką atmosferą. AČIŪ! AČIŪ! AČIŪ!
Agnė:
Į Lenkiją vykau pirmą kartą. Pirmasis mūsų sustojimas buvo Lietuvos ambasada Lenkijoje, kur mes galėjome susipažinti su ambasados kasdienybe. Pirmąją olimpiados dieną buvo labai smagu eiti atidarymo eisenoje. Nors pirmą dieną man ir nereikėjo sportuoti, bet buvau laiminga galėdama palaikyti kitus Lietuvos sportininkus. Vakare važiavome į Varšuvos senamiestį, kur galėjome pasigrožėti senamiesčio architektūra ir šviečiančiu fontanu. Antrąją olimpiados dieną aš šokau į tolį ir laimėjau sidabro medalį. Taip pat bėgau 100 m, gaila, medalio nelaimėjau, nors ir nedaug trūko, bet svarbiausia ne laimėti, o dalyvauti. Vakare buvo diskoteka, kur taip linksmai šokau, kad net nesinorėjo išeiti. Vakaras pasibaigė įspūdingais fejerverkais. Kitą dieną vykome į Koperniko mokslo centrą, kur galėjome pamatyti ir išbandyti eksperimentus. Ši kelionė buvo įsimintiniausias įvykis šią vasarą. Labai Ačiū Editai ir organizatoriams už galimybę sudalyvauti olimpiadoje.
Dovas:
Kelionėje truputį pavargau. Bet man labai patiko paruoštas vaišių stalas ambasadoje ir pasivaikščioti ten. Kitą dieną, nors ir labai jaudinausi ir bijojau plaukti, bet plaukti man patiko, o labiausiai patiko, kaip mane palaikė lietuvių komanda. Man patiko šis jausmas, kai visi šaukė „Dovai! Dovai!“. Smagu buvo valgyti ledus ir stebėti šviečiančius ir šokančius fontanus tamsoj, viską apžiūrinėti ir pabandyti Koperniko muziejuje. O iš visų labiausiai man patiko diskoteka, fejerverkai irgi buvo gražūs, bet diskoteka patiko labiausiai. Man labai labai patiko kelionė. Norėčiau dar kartą dalyvauti. Labai džiaugiuosi, kad turiu bronzos medalį. Norėjau auksinio. Bet nieko, aš didžiuojuosi savimi! Kitą kartą pasistengsiu gauti sidabrą, o gal dar auksą!
Dovo mama:
Dovas labai jaudinosi ir pergyveno dėl dalyvavimo rungtyse. Savimi nepasitikėjo, o laimėti labai troško. Džiaugiuosi, kad sūnus išdrįso ir įveikė savo baimes, ėmė labiau pasitikėti savimi. Negana to, džiaugiuosi, kad pajuto ir laimėjimo skonį bei didžiulį palaikymą visos komandos. Jam tai paliko didžiulį įspūdį iškart po varžybų. Kelionė buvo nuostabi ir ypatinga. Labai dėkingi esame už šią galimybę ir dovaną Editai ir Dainorui. Ačiū, ačiū ir dar sykį ačiū !!!
Ditas:
Rugutės“ renginių ir jos dovanojamų kelionių metu galima tapti geros nuotaikos ir emocijų maniakais, priklausomais nuo šypsenų. Ypač taip nutiko Onko-olimpiados 2016 metu. Mudu su Ditu net po kelionės dar iki dabar gyvename ta nuotaika. Nesinori jos nusirengti 🙂 Nuostabus, linksmas, skatinantis, pilnas geros energijos renginys, kurį gavome dovanų vasaros pabaigtuvėms. Ditas sakė: „jei reikės rašyti apie vasaros atostogas mokykloje, rašysiu apie Onko-olimpiadą“.
Pamenu, kai pamačiau skelbimą „Rugutės“ puslapyje, suabejojau, ar mano vaikas galėtų… bet vis tik paklausiau jo. Ditas uždavė man milijoną plius vienas klausimų, į kuriuos šiaip taip, maždaug abu sau atsakėme peržiūrėję 2014 metų foto ir įrašus internete. Tada išsirinko rungtis. Gavom palaiminimą iš Editos ir laukimas užgimė. Pirmas reikalas buvo susipažinti su lanku. Su tikru sportiniu šaudymu mėnesį pažindinosi pas šio sporto meistrą V. Šigauską. Prisimenu trenerio žodžius: „šaudome malonumui, čempionų neruošiame“… jis klydo truputį. 🙂 Man buvo mintis rasti kokį sporto studentą, pamokyti ji ir šuolių, ir mėtymo, bet kažkaip atsipalaidavau ir, pasižiūrėjusi interneto įrašų bei pamokymų, ėmiausi treniruoti pati. 🙂 Mėtėme visą vasarą su pertraukėlėmis, šokinėjo per balas. Kaime mėtė neprinokusius obuolius į mišką, pajūry – akmenukus. Šokinėjo į bangas, ant smėlio. Bendrai formai palaikyti mėnesį pliuškenosi baseine besimokydamas plaukti ir gimė naujas pomėgis – vanduo. Tad šių metų aistra bus baseinas. Gal po dvejų, jei likimas leis, pasirinks plaukimą ir Onko-olimpiadoje. 🙂
Besikalbėdama su savo Čempionu dabar supratau, kad laimėti jis nelabai tikėjosi, bet norėti norėjo. Nusprendėme, kad tai puiki pramoga, puikus būdas pakeliauti, pamatyti, sutikti naujų draugų, o medalis – kaip suvenyras. Turbūt iš anksto save guodėme tam atvejui, jei nepasiseks. 🙂
Grįžtu į kelionės pradžią. Ditas jaudinosi. Išvakarėse man vis kartojo, kaip nerimauja, bet ryte pabudo lengvai, žvaliai susiruošė. Matyt, pilnas kelionės entuziazmo. Nors pati kelionė, sakė, nelabai patiko. Labai ilgai važiuoti…… važiuooooooti…..uooooti….. mmmm…. 😀 Ir pagaliau – olimpinis miestelis. Nauja energijos banga, nauji krykštavimai ir emocijų varikliukas vėl įsijungė. Atidarymo repeticija, bandomieji šuoliai temstant, paskutinę minutę dar kamuoliuką teniso įsimečiau į krepšį – pamėtė. Galiausiai pabučiavau nakčiai ir, kol nuėjau nuo jo lovos iki savosios, jis jau buvo „išsijungęs“. 🙂
Editos dovanotos Darumos ryte Ditas paprašė sumušti savo rekordus… atrodo, buvo išgirstas gana greitai. 🙂 Jo Daruma jau žiūri abiem akim. Sunku buvo sulaukti savo rungties pirmą dieną. Ryte pilnas energijos, po pietų jau išvargęs nuo sirgimo už kitus ir laukimo jaudulio, pagaliau paėmė lanką. Pirmi šūviai netaiklūs, lankas laikytas seniai, prieš gerą mėnesį, kitoks, nei mokytasi… šiek tiek susirūpinome. Noras laimėti virė abiems. Man galvoje sukosi mintys, kaip čia jį tonizuoti pasitikėjimu. Pora patarimų, kur stoti, kaip laikyti lanką ir… prašau… mano vaikis savo dantukais tikrina, ar medalis tikrai auksinis :), o aš jį giriu už gerą techniką, kurią pagyrė viskam vadovavusi moteris šaudymo lauke. Ditas šypsosi ir sako: „buvo taip lengva ir smagu šaudyti“. Ir visai nesvarbu, kad konkurencija buvo nedidelė. Didžiuojuosi savo vaiku. Manau, jis prisimins ilgai, kaip bėgome per visą stadioną nepavėluoti pasiimti to medalio. Tai didžiausias nuotykis iš kelionės. 🙂 Džiaugsmingiausias. Linksmiausias. Energingiausias. Emocionaliausias, nes tai pirmas toks rimtas, tikras kartas, kai tarė jo vardą, jam kabino medalį, kai jam šaukė „bravo“ ir „ačiū“, skambėjo Lietuvos himnas. Maniau, po visko jau jis grius lovon net be vakarienės, bet dar sėkmingai atlaikė išvyką į senamiestį. O ten buvo labai didelis sunkumas apsisprendžiant, kuriuos ledus valgyti. Jų tiek daug, visų norisi, o burna viena. 🙂 Be to, dar prisakė man paminėti, kad skaniausias maistas buvo pomidorų sriuba valgykloje pirmą vakarą. Tad namie dabar turiu jam tokios pagaminti… Ir fontanai… fontanai, fontanai… labai gražu.
Antra diena taip pat nebuvo dėkinga varžybų laiku, bet gan maloni… žinoma… kai gauni dar vieną medalį, tai jokie nuovargiai nebaisūs. 🙂 Čia konkurencija buvo didesnė, bet paskui grįžęs Ditas sakė, kad sunku nebuvo, „tik per paskutinį šuolį labai užsigavau“. Na, tikra didelė kova su mažomis traumomis. Jis net matė kitų klaidas, kad kiti vaikai per ilgą pasirinko įsibėgėjimą ir neteko energijos šuoliui. O aš, matydama jo šuolius, stebėjausi. Turbūt varžybų dvasia ir adrenalinas užaugina sparnus. 🙂 Apsiverkiau matydama, kaip jis, kalbėdamas su Dariušu, negali patikėti pirma vieta, o paskui Dariušas per aikštę rodo iškeltą pirmą vietą ir man skruostu rieda ašara, o Ditas moja man ir strykčioja. Nerealus jausmas. Nerealus pasididžiavimas vaiku. Kaip galėjau netikėti jo sėkme? Tuo tarpu Ditas sakė, kad „žiauriai smagu bėgti per stadioną. Kai tas dėdė sakė, kad aš „master of jumping“ ir kai kabino medalį, buvo labai smagu, o kai grojo himną, tai širdutė labai man daužėsi. Labai gera.“
Mesti kamuoliuką sekėsi silpniau. Buvo neužtikrintas ir baimingas, kad reikia ar nereikia įsibėgėti, bandė taip ir kitaip, bet jau turėdamas du medalius nebe taip jaudinosi. Sakė, jau gana 🙂 Ir tą vakarą supratau, kad mano vaikas – tikras gyvenimo „perpetum mobile“, nes man nuo dienos šurmulio norėjosi miegoti, o jis grįžo, medalius užkabino mylimam meškiukui saugoti ir pareiškė, kad turime eiti į batutų aikštelę. Iš kur tiek energijos??? O pašokinėjęs jis dar sugebėjo be galo energingai šokti per uždarymo koncertą. Dieną užbaigė žėrintys fejerverkai.
Koperniko muziejuje Ditas lankėsi antrą kartą, bet ten turbūt ir trečią ar ketvirtą nuobodu nebūtų. Labiausiai, sakė, patiko „aliarmas“ – jis taip pavadino skęstančio laivo imitaciją. O ant fakyro vinių lovos įsidrąsino tik iš kelinto karto, 🙂 Bėgo nuo vieno eksponato prie kito, viską bandė, visko klausė. Viskas įdomu. Gal ir pritrūko vienos valandikės, bet gal ir po tos valandikės atrodytų, kad pritrūko dar vienos. Toks jau tas muziejus. Labai smagus.
Jei sukoncentravus viską, ką parašiau, į porą sakinių, Ditas man kas vakarą prieš miegą vis sakydavo: „Oi, šiandien buvo geriausia diena mano gyvenime!“ – vadinasi, buvo nenusakomai gerai.
Nuoširdžiai dėkojame „Rugutei“, labai labai dėkojame „Fundacja Spełnionych Marzeń“. Ir visiškai sutinku su lenkų fondo šūkiu: NUGALĖJOME VISI! Stiprus, uždegantis, gydantis liūdesį renginys, ne tik pildantis turimas svajones, bet ir kuriantis naujas, duodantis tiek inercijos ateičiai – norėti, daryti, tikėti, pasitikėti savimi vaikams, sirgusiems „baubais“ (taip sako Ditas) ir jų artimiesiems.
Kai paklausiau Dito, ką dar nori pasakyti Editai ir visiems Onko-olimpiados rengėjams, jis nusišypsojo ir tarė: „Kaip ten? Primiršau… a… Dziękuję!“ Ačiū visiems, su kuo bei kieno dėka keliavome.
Ignas:
Visų pirma noriu padėkoti Editai, kad šias kelias dienas buvo mano mama. 🙂 Šarūnas turėjo net du brolius, bet, gaila, tik keliom dienom… Didžiausias įspūdis – koks kolektyvas gali būti vieningas, visi visur kartu, nors aš jus kartais palikdavau, bet tik tam, kad trumpam pailsėčiau lovoje. 🙂 Ačiū už galimybę vėl pajusti sportinę dvasią ir galimybę pabūti nuostabiam kolektyve. 🙂 Dar be visa ko vienas didesnių įspūdžių – tai ekskursija po ambasadą.
Gerda:
Kai paklausiau Gerdos, ką gali pasakyti apie kelionę ir onko-olimpiadą, tai pakilo abiejų rankų nykščiai aukštai į viršų ir garsiai nuskambėjo žodis „Liuks.“ Atrodo, toks paprastas žodis, bet dukra tiek daug juo pasakė. Ir pridūrė: „kitąkart jei tektų dalyvauti, aš būtinai dar stipriau bėgsiu, plauksiu, šoksiu į tolį, juk dar tiek daug jie apie mane gali sužinoti, mama, juk taip?… Aš pamačiau tiek daug vaikų, kurie irgi sirgo, o visą laiką manim kiti vaikai netikėjo, kad sunkiai sergant galima pasveikti, man taip svarbu buvo visus juos pamatyti, pabūti kartu… Kartu mes varžėmės, bet kartu ir juokėmės, džiaugėmės, palaikėme vieni kitus. Mama, pameni, kaip Domantas laimėjo prieš renginio vedėją, kuris šokinėjo ant kojos? Žinai, aš buvau mažoje Lietuvoje, kuri yra Varšuvoje. Labai patiko žaidimų aikštelė ir laikas, praleistas muziejuje. Ten tokių dalykų pamačiau. Pameni mano plaukus, kurie į visas puses atsistojo palietus magnetą?… O kiek draugų naujų radau, su kuriais šokau, dūkau, o Ignas. pameni, kaip jis mane kėlė į orą sukdamas ratu… Man labai patiko olimpiada“ Tai štai, kokie tie jausmai, o kokios didelės ir žibančios akys buvo klausantis man jos pasakojimo. Ačiū, Edita, Jums ir savanoriams ir visiems, kurie prisidėjo prie šios kelionės akimirkų, kurios mus dar ilgai džiugins.
Salvijus:
Onko-olimpiadoje labai patiko stebėti rungtis ir sirgti už mūsiškius bei pačiam dalyvauti rungtynėse. Smagu buvo pasivaikščioti po Varšuvos senamiestį ir grožėtis pastatais. Labai norėčiau dar kartą dalyvauti šiose sportinėse varžybose.
Dėkojame fondo „Fundacja Spełnionych Marzeń“ vadovui Tomasz Osuch už kvietimą ketvirtą kartą dalyvauti žaidynėse „Onko-Olimpiada“. Ačiū už suteiktą laimę, pasitikėjimą savimi ir pasididžiavimą, kuriais iki šiol spindi mūsų vaikų akys!
Dėkojame Giedrei Šidagytei-Gudaitienei, Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje antrajai sekretorei, patarėjui Ramūnui Lodai bei ambasados darbuotojams už svetingumą ir dėmesį jauniesiems sportininkams.
Dėkojame lietuvių grupės kuratoriams Tomasz Nagler, Elżbieta Dutka ir Kaja Jakubowska, kurių pagalbą labai vertiname.
Iš visos širdies dėkojame vertėjoms Alicja Jankowska už pagalbą bendraujant lenkų kalba. Ačiū už didžiausią dovaną – draugystę.
Tariame nuoširdų ačiū fondo savanoriams Dariušui ir Santanai už atsakomybės jausmą ir rūpestingą pagalbą varžybų metu.
Ačiū Linui už fotonuotraukose sustabdytas kovų, valios ir ryžto emocijas.
Nuoširdžiai dėkojame IĮ „AKA Baltic“ už Lietuvos trispalves, kurios plevėsavo žaidynių stadione ir palaikė Lietuvos sportininkų komandinę dvasią.
Dėkojame Ričardui Sabaliui už saugią, patogią ir tolerantišką kelionę.
Tariame ačiū reklamos agentūrai „Septynios natos“, UAB „Ivega” ir Ko už aprangą sportininkams ir palaikymo komandai.