Brolis ar sesuo yra žmonės, kuriuos tu pažinojai visą gyvenimą. Tu su jais žaidi ar mušiesi, galbūt daliniesi kambariu ar dviračiu. Sužinoję, jog sergi vėžiu, jie taip pat išgyvens stiprius jausmus. Tau esant ligoninėje, tėvai dažnai būna su tavimi, o jie lieka su seneliais ar aukle. Įsivaizduok, kaip jaustumeisi, jei matytum tėvus verkiančius ir nuolat einančius į ligoninę. Turbūt jaustumeisi išsigandęs ir susirūpinęs. Jei būtum labai mažas, galbūt net galvotum, kad jie nebegrįš. Arba galvotum, kad tėvai su sergančiu broliu ar sese važiuoja į kažkokią ypatingą vietą, linksminasi.
Įsivaizduok, kaip jaustumeisi, jei matytum tėvus grįžtančius iš parduotuvės su dovanomis, kurios skirtos ne tau. Arba jei visi kaimynai, mokytojai bei vaikai iš mokyklos nesiliautų klausinėję apie tavo sergantį brolį ar sesę, tačiau neklaustų, kaip tu pats jautiesi…
Sergančio piktybine liga broliai ir seserys irgi išgyvena sunkų laikotarpį. Jie negauna dėmesio ir dovanų, yra pasiilgę savo tėvų, nes jie nuolat ligoninėje su tavim. O kai grįžti namo pasveikęs(-usi), su glėbiu dovanotų žaislų, jie gali pavydėti, jaustis atstumti ir pikti.
Jie gali neišdrįsti tėvams pasakyti, kad jaučia liūdesį, išgąstį ar pavydą. Net jei pasakytų, tėvai gali tiesiog atsakyti, kad jie „turi būti stiprūs“ arba kad „nustotų skųstis“. Tėvai turi skirti daug dėmesio tau: duoti vaistų, matuoti temperatūrą, užjausti ir t.t. Net jei visi šeimoje tai supranta, vis tiek sunku.
Keletas patarimų kaip vėl suartėti su broliu ar sese:
– dalinkis gautomis dovanomis;
– telefonu arba laišku papasakok, kas vyksta ligoninėj;
– kartu pažaisk, padėk padaryti namų darbus;
– nesinaudok savo liga, kad tau būtų skiriama daugiau dėmesio ar kažkokių nuolaidų;
– gražiai elkis ir bendrauk.
Kartais, kai blogai jausiesi, gali būti sunku suprasti, kodėl tėvai skiria tiek dėmesio tavo broliui ar sesei – juk jie neserga! Tačiau tavo tėvų pareiga yra rūpintis visais šeimos nariais.
