Štai JIS, mūsų širdžių KAPITONAS! Nepraėjus nei mėnesiui jis baigė audringą pasiplaukiojimą Kamieninių ląstelių transplantacijos vandenyne ir pasuko švartuotis į ramų namų uostą. Jauniaus mama vakar rašė: „Viskas. Mažas kadaise buvęs blondinas mėlynomis akimis važiuoja namo. Gydytojų susitelkimo, medicinos mokslo, Jauniaus stiprybės dėka padarėm viską, ką galėjom. Toliau viską parodys laikas.“
Neįmanoma žodžiais nusakyti jaučiamo dėkingumo ir pasididžiavimo visais sutiktais šioje kelionėje: profesionaliais ir atsidavusiais gydytojais, net du kartus kamieninių ląstelių donoru tapusiu broliuku Jurgiu, Jauniaus mama Edita, kuri padėjo Kapitonui nė karto neišklysti iš kelio. Žemai lenkiamės ir visai tyliajai Jauniaus įgulai, kuri nepailsdama globojo berniuką ir nuolat pūtė palankų vėją.
O pačią didžiausią pagarbą atiduodame pačiam Jauniui, įveikusiam tai, kas neįveikiama, nuolat mokiusiam mus išminties bei meilės gyvenimui. Juk ne veltui prieš išlydėdami Jaunių į šią kelionę rašėme: „JIS – nenugalimas stebuklas.“ Gero vėjo, Kapitone!