Baltai nublizgintu medžių taku išskuba paskutiniai rudens atodūsiai, tyliai nubyra šaltuko paliestos lapkričio ašaros. Netrukus ateis gruodžio speigai ir šviesa užleis vis daugiau vietos tamsai. Nepalies ji tik šviesos širdyse.
Dar vienerius metus visi drauge ėjome pirmyn. Kartais dalydavomės begaliniu džiaugsmu, nuveiktais darbais, o kartais išsakyti jausmams pritrūkdavome žodžių. Visuomet tikimės geriausio, net jei mūsų viltys kartais neišsipildo. Žinome, kad kaskart padarome tai, kas priklauso nuo mūsų. Kartais to neužtenka, bet net ir sunkiausią naktį išsaugome vilties spindulį ir nenustojame tikėti, kad einame teisingu keliu. Po kiekvieno nusileidimo, tarsi paukščių būrys, kylame ir skrendame gyventi toliau.
Net jei tenka skaičiuoti vis daugiau spindinčių žvaigždžių ten, danguje, kiekvienąkart, kai vėl pakylame, žinome, kad nesame vieni. Esame apsupti tų, kuriems rūpi. Esame greta tų, kurie palaiko ir tiki. Su didžiausiu dėkingumu sakome AČIŪ, kad esate su mumis. Kartu mes žinome, kad šviesos mūsų viduje ir gyvenimuose būnant drauge visada bus daugiau.
Kartu žengiame į aštuonioliktus „Rugutės“ metus.