Vakar fondo steigėja Edita Abrukauskienė asmeninėje paskyroje pasidalijo jautriu prisiminimu apie dieną, nuo kurios praėjo 24 metai.
Norime šiuo įrašu pasidalyti ir čia. Nes jame – dalelė istorijos, iš kurios po kiek daugiau nei dvejų metų gimė „Rugutė“. Galbūt ne visi, šiandien einantys kartu su „Rugute“, žino šią jos istorijos pradžią.
—
Vakar benaršant archyvuose visai atsitiktinai akis užkliuvo už Rugilės medicinos išrašo. To, kuris prieš gerus du dešimtmečius buvo mūsų kasdienybės dalis.
Atsidariau. Ir ilgam sustojau ties data bei vienu trumpu įrašu:
🎗2002-09-09. Perkelta į RVUVL Onkohematologijos skyrių. Pradedama chemoterapija pagal JEB schemą. 🎗
Rugsėjo 9-oji.
Lygiai prieš 24 metus, nešini Rugile ant rankų, pravėrėme Vaikų onkohematologijos centro duris. Tądien dar nežinojome, kad pravėrę šias duris įžengiame ir į visiškai kitą savo gyvenimo etapą.
Tą rugsėjį negrįžau į vieną iš Panevėžio ugdymo įstaigų tęsti logopedės darbo. Visas iki tol įprastas pasaulis griuvo. Gyvenimas akimirksniu ėmė suktis apie tyrimus, chemoterapijos kursus, kraujo rodiklius, laukimą ir dienas ligoninėje.
Tą pirmąją dieną kartu su šiandien man labai brangios Santaros vaikų onkohematologijos centro vadovės Jelenos Rascon tėčiu, tuomet centro vadovu Aleksandru Savinu, į mūsų palatą įėjo ir gydytoja rezidentė Sonata Šaulytė-Trakymienė.
Prieš 24 metus.
Tą 2002-ųjų rugsėjį skyriuje sutikome ir vis padrąsinančią gydytoją Godą Vaitkevičienę, savo ramybe raminančią gydytoją Indrę Tamulienę, tuomet dar, jei atmintis neapgauna, rezidentūros keliu ėjusią Ramunę Pasaulienę.
Praėjo dvidešimt ketveri metai, o apsikabinimais mėgaujuosi ir labai juos branginu dabartyje. 🧡
Kartais galvoju, kiek daug telpa vienoje datoje.
Tą rugsėjo 9-ąją nežinojau, kur mus nuves Rugilės kelias. Nežinojau, kad po kiek daugiau nei dvejų metų atsiras „Rugutė“. Kad pati nebegrįšiu į ankstesnį profesinį gyvenimą. Kad vaikų onkohematologija, anuomet į mūsų gyvenimą įžengusi taip netikėtai ir skaudžiai, taps mano kasdienybe.
Ir tikrai nežinojau, kad žmonės, kuriuos pirmą kartą sutikau tomis pirmosiomis dienomis ligoninėje, po 24 metų vis dar bus šalia.
Tad gal tai ir yra likimas.
Ne tas, kuris atsako į visus kylančius klausimus.
Tas, kuris, žvelgiant atgal, leidžia pamatyti, kaip vienam keliui nutrūkus, nusitiesia kiti – žmonėmis, ryšiais, darbais ir „Rugute“.
Ne kartą sakiau ir sakysiu: Rugilės kelias, atimdamas dalelę iš manęs, kartu suteikė aibę patirčių, pažinčių ir amžiams branginamų ryšių.
Šiose nuotraukose – 2002-ieji ir 2026-ieji. Vienoje – mudvi su Rugile ligoninėje. Kitose – praėjusią savaitę lankantis Vaikų onkohematologijos centre, su gydytoja Sonata. Apsikabinome. Kaip visuomet – šiltai.
Tądien nė numanyti negalėjau, kad netrukus rašysiu šį įrašą.