Šiandien širdis sukasi prisiminimų, nerimo ir džiugesio viesulu. Mūsų mažoji draugė po dviejų mėnesių intensyvaus gydymo išvyksta į namus. Net trims savaitėms. Liga suvaldyta. Trečią kartą.
Niekada nepamiršiu 2026-03-27 07:43 sumirgėjusios Dianos, Liepos mamytės žinutės: „Labas rytas. Mes Santariškėse…“
Tą akimirką sustojo pasaulis. Liko Liepa. Ir tarsi kartu su ja visi atsisėdome į didžiausios amplitudės amerikietiškus kalnelius. Įvykiai keitėsi žaibiškai, net keletą kartų per dieną – nuo trapios vilties intensyviosios terapijos skyriuje, intubacijos, nerimo kupinų laukimo valandų iki pirmųjų žodžių, pirmųjų šypsnių ir dainelės, kurios visi klausėmės sulaikę kvėpavimą.
Kartais atrodo, kad vaikuose telpa daugiau gyvenimo. Net tada, kai kūnas pavargsta nuo gydymo, kai nebelieka jėgų, juose vis tiek dega gyvenimo liepsna. Ryški. Besiveržianti.
Šiandien Liepa grįžta namo. Į savo lovą. Į savo kiemą. Į kasdienybę. Vakar iš Liepą gydančios gydytojos Gretos Urbonavičienės išgirdusi žodžius: „Išleidžiu Lieputę namo. Net trims savaitėms“, apkabinau ją. Liksiu amžiams dėkinga už šią jautrią bendrystę.
Kiek daug džiugesio ir nerimo telpa viename sakinyje: „Važiuojame namo.“