Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Ginte]

Siunčiam šiandien Dominykutei glėbį ,
ir negęstantį žiburėlį

ji visada bus kartu su mumis savo skambiu juoku ir žybsinčiomis šelmiškomis akytėmis.
Agnei diiiideliaaaaausias ir stipriausias apkabinimas
_________________

[Tautvilė]

Apkabinu - šiandien ir visada.

[Edita]

Laikau tavo rankas. Ačiū Tau už tai, kad galėjau apkabinti Dominyką. Ačiū Dominykai, kad padovanojo draugystę su tavimi.


_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Lina (iš toli)]

laikau apkabinus

[aaggnnee]

Sagne esu su tavim ir tavo sirdies dalim Dominyka, viskas gyvenime vyksta ne veltui ir ne atsitiktinai... Nors ir virtualiai, glaudziu prie sirdies tave, Mama, norisi paimt nors dali sirdgelos, norisi pasakyt kuo daugiau graziu zodziu, norisi padekot uz tai kad mano maldose atsirado Dominyka.
_________________
Gėris slypi kažkur mumyse ...

[Elze]

Mintimis kasdien salia...

[jurgelis]

Dominyka visada bus mūsų širdyse....

[Audrone]

Agne,
Dominyka ziuri nuo debeselio ir sypsosi - tiek daug zmoniu ja prisimena, tiek daug zmoniu atejo i jusu gyvenima nelauktai, netiketai... ir siuncia mums visiems gerumo, supratingumo pamoka - zmogus tikrai ne vienas, nors kartais jauciasi toks vienisas, zmogus net skausme suranda tiek jegu, kad ne vienas pagalvoja- is kur? Ogi is to paties dangaus!
Zinau, atiduotum viska, jei galetum...
Zinau, myli ir ilgiesi be krasto...
Ir tikiu sventai - Dominyka kiekviena sekunde su tavimi!
Kaip ir mes -su jumis!
apkabinu...

[Jūratė-Reniaus mama]

mieloji, tik leisk apsikabint...

[Silmana]

Labukas, buvau išvykusi, tai neturėjau galimybės pasakyti, jog tądien buvau kartu su jumis, su jūsų ir mūsų visų Dominykute. Buvau ir dieną prieš tai, meldžiaus, kad Dievas leistų jums pajusti mūsų palaikymą, meilę ir apkabinimą, kuriuos nors ir iš toli, bet su didžiausiu nuoširdumu siunčiu jums. Žinojau, kad ta diena ypatinga, todėl maldomis buvau kartu. Tikiuos, kad nors truputėlį pajutote tai. Apkabinu.
_________________
Nesi atsitiktinis šiame pasaulyje, bet Dievo norėtas ir Jo besąlygiškai mylimas.

[Sagne]

Mielos draugės,

ilgai negalėjau parašyti nė žodelio, kažkoks sąstingis viduje... bet kiekvieną dieną atsidarydavau Dominykos temelę ir vis skaitydavau jūsų paliktas žinutes... Jūs, ir tik Jūs, vienintelės kurios išdrįsot, radot paguodos žodį ir apkabinot mane TAI dienai atėjus... manau yra paprasčiausiai žiauru, kai artimiausi žmonės apleidžia, "pamiršta", nusisuka nuo didžiausio pasaulyje skausmo drąskomų tėvų... "nerado žodžių? nedrįso trukdyti? nežinojo kaip?" - visa tai tik nedovanotinas pasiteisinimas... galutinai įsitikinau ir supratau, koks buvo neteisingas mokymas, kad atsitikus nelaimei tik savi padės... manot pyktis? ne, tiesiog begalinis nusivylimas...

Metai prabėgo... smaugimas gerklėje, širdyje šimtai kalavijų, galvoje sąmišis... išprotėti galima, o į žemę gyvas juk nesulysi...

Nupiešiau piešinį, varčiau Dominykos albumą, peržiūrėjau vieną įrašą, kai ji dar buvo mažytė ir vis ieškojau ženklų, kurie galbūt jau tada rodė, o aš nepamačiau, pirmuosius ligos ženklus... kažkokia nesąmonė, kaip tokioje mažoje galvytėje galėjo užaugti tas brudas... kaip ta linksmuolė mergytė galėjo dingti iš mūsų gyvenimo, juk vaikai auga, žaidžia, dūksta, išdykauja... bet tik nemiršta...

Ašaros... jos išlaisvina per gerklę besiveržiantį skaudulį... iki kito karto, kol vėl suspaus, kaip replėm širdį...

[mama Rita]

Miela Ange,
stipriai stipriai apkabimu...
mintimis veduos tave į savo baltų ramūnių pievą... ten kur mūsų angelėliai šypsosi, kur ramu, kur siela sušylą ...

[VAIDA]

Mieloji, skaitau tavo žodžius ir pagaunu save galvojant, kad ir aš taip pat jaučiuos (turbūt dauguma iš mūsų, angeliukų mamyčių, panašiai jaučiamės), kai iš savo artimiausių žmonių nesulaukiam palaikymo tokio, kokio tikimės. O gal ir gerai, kad nesulaukiam, nes dauguma tikrai nežino kaip elgtis, todėl vien todėl, kad jaučia, kad turėtų kažką pasakyt, lepteli nesąmonę, tokią kaip: "laikas viską gydo ir po kurio laiko prisiminsi tai kaip sapną". Noris suklykt iš visų jėgų, žmogau, mes kalbam apie mano kūną ir kraują, ar tai gali kažkada virst sapnu .
Laikas negydo, tiesiog bandai gyventi be savo vienos širdies dalies. Vieniem tai sekasi lengviau, kitiem sunkiau...
Mintimis su Jumis...

[Audronė]

Šiandien grįžtant iš trumpučių atostogų iš pajūrio, pravažiuojant Elektrėnus, Abromiškes, švietė saulė ir keli lietaus lašai – danguje vaivorykštė – ženklas nuo Dominykos... Ji šalia ...
Agne, mintimis esu kartu su Tavimi...

[Audrone]

Agne - tik noriu pasakyti - as mintimis visada su tavimi....