Gegužės 8 d. į Lietuvą atvykę trys kolegos iš Jungtinės Karalystės – John Gwilliams, Alan Quinlan ir Nick Miles – surengė septynias dienas trukusį žygį dviračiais per Lietuvą, kurio tikslas buvo ne tik įveikti 650 kilometrų ir užmegzti ryšius tarp dviejų šalių, bet taip pat, trumpam sustojus Širvintose, Panevėžyje, Radviliškyje, Šiauliuose, Tauragėje ir Kaune, aplankyti šiose apylinkėse gyvenančius labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ globojamus vaikus ir jų tėvelius.
Šauniesiems dviratininkams per savaitę pavyko įveikti didesnį atstumą nei jie patys tikėjosi, t.y. apie 750 km.
Kelionės metu dviratininkai aplankė dvylika labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ globojamų vaikų – Samantą, Naglį, Ugnę, Titą, Urtę, Juliją, Korneliją, Liepą, Igną, Dianą, Aistę ir Luką. Vaikai ir jų tėveliai atvykstančius dviratininkus pasitiko su dideliu džiaugsmu.
Nepaprastai šiltas ir jaukus vakaras dviračių žygio dalyvių laukė Šiauliuose, Tito šeimos namų kieme. Čia susirinkę dviratininkai klausėsi muzikos – birbyne grojo Titas, jo sesutė Beatričė dainavo ir grojo tradicinėmis kanklėmis. Trumpą koncertą užbaigė ir visus sužavėjo kanklėmis grojusi Julija. Po koncerto laukė vakarienė – Tito tėčio ant laužo virta sriuba. Šiek tiek pailsėję po ilgos kelionės žygio dalyviai su vaikais žaidė krepšinį. Nors sutemus dar ilgai nesinorėjo skirstytis, dviratininkams teko atsisveikinti – jiems reikėjo gerai pailsėti prieš kitą žygio etapą.
Ketvirtąją žygio dieną sustoję Tauragėje dviratininkai turėjo ypatingą progą apsilankyti Sakalinės kaime dislokuotame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione. Dviratininkus pasitiko Kornelijos tėtis, vyriausiasis puskarininkis vrš. Ričardas Dapkus ir gerb. kapelionas majoras Remigijus Monstvilas. Svečiams buvo pravesta pažintinė ekskursija po batalioną, jie buvo supažindinti su karių tarnybos ir buities sąlygomis. Nors dviratininkų veiduose atsispindėjo didelis nuovargis, tačiau užsukę į erdvią treniruoklių salę jie su didžiuliu entuziazmu išbandė joje esančius treniruoklius. Jauki vakarienė leido svečiams nors trumpam atsikvėpti prieš itin sunkias paskutines žygio dviračiais per Lietuvą atkarpas.
Paskutiniąją dieną dviratininkai su gausia palaikymo komanda atvyko į „Rugutės Namus“. Viešnagės juose metu svečiai buvo supažindinti su fondo vykdoma veikla. Vakarop svečiams buvo pasiūlyta pasigrožėti Vilniaus senamiesčiu, susipažinti su Lietuvos istorija.
Dviračių žygio metu geros valios žmonės galėjo paaukoti lėšų onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Iš visos širdies dėkojame John Gwilliams, Alan Quinlan ir Nick Miles už įgyvendintą kilnią idėją, už drąsiai priimtą iššūkį, ir, svarbiausia, už skleidžiamą šilumą ir meilę vaikams. Jūsų viešnagė Lietuvoje mūsų vaikams ne tik suteikė daug džiaugsmo, bet ir įrodė, kad žmogaus galimybės – neribotos.
Tariame nuoširdų ačiū visiems, kurie linkėjo dviratininkams gero vėjo, aukojo lėšų ir kitais būdais palaikė šią kilnią iniciatyvą.
Dėkojame Gintarui Dakaniui už akcijos organizavimą, koordinavimą ir visokeriopą pagalbą.
Dėkojame gidei Lolitai Kuprevičienei už ekskursiją po Vilnių.
Dviračių žygio per Lietuvą idėjos autorius ir dalyvis John Gwilliams dalijasi įspūdžiais ir patarimais būsimų žygių dalyviams:
Pradžioje buvo daug norinčių įgyvendinti dviračių žygio idėją, tačiau vėliau teko išgirsti įvairiausių, visiškai racionalių priežasčių, kodėl dauguma jų pasitraukė – nuo nėštumo iki netinkamo laiko ir didelių išlaidų. Mažėjančios entuziastų gretos liūdino, tačiau galų gale, iki žygio likus kelioms savaitėms, suformavome stabilią komandą, kurią sudarė Nikas, Alanas ir aš.
Kai pradėjau rengtis dviračių žygiui, vis dar buvau namisėda, kuris dviračiu nevažinėjo gal 20 metų. Turėjau tinkamai susiplanuoti treniruotes, kad pasiekčiau numatytai distancijai reikiamą fizinio pasirengimo lygį. Treniruotis pradėjau likus 9 mėnesiams iki renginio: nusipirkau savo pirmąjį dviratį, kuriuo tesugebėjau įveikti juokingą atstumą – 2.4 km (1.5 mylios)! Uoliai pasitreniravęs netrukus jau galėjau numinti 32-48 km (20-30 mylių) plentu, bet finišuodavau pavargęs. Kad dar labiau sustiprėčiau, pradėjau treniruotis miško trasose ir, likus trims mėnesiams iki žygio, galėjau įveikti 48 km (30 mylių) distanciją.
Treniruotis žiemą buvo ypač sunku, nors buvo ir puikių dienų. Kai kurios tokios 48 km (30 mylių) treniruotės vyko oro temperatūrai esant žemiau nulio. Atsimenu apledėjusias dviračio detales.
Vasarį ryžausi pirmajai iš tiesų ilgai distancijai ir įveikiau 122 km (76 mylias) nuo savo namų iki mūsų biuro Radbroke Hall (Češyre, netoli Mančesterio). Tiesa, 32 km (20 mylių) teko pavažiuoti traukiniu, bet finišą pasiekiau puikios formos ir dar prieš nusileidžiant saulei.
Tuo metu jau pasitikėjau savo jėgomis, todėl galėjau skirti kuo daugiau laiko darbui su komanda. Turint omenyje mūsų įtemptas darbotvarkes, darbas nebuvo iš lengvųjų, bet mums pavyko. Likus savaitei tvirtai žinojau, kad esame pasirengę žygiui.
Kelio danga ir maršrutai
Kitas nerimą kėlęs aspektas buvo žinių apie vietovę ir jos kelius stoka. Daugybė draugų ir kolegų man ir prieš žygį, ir žygio metu sakė: „Nerimauti neverta, juk Lietuva – lygumų kraštas!”.
Jei manote, kad Lietuva – lygumų kraštas, mano patarimas jums: sėskite ant dviračio ir pamėginkite!
Akcija būtų buvusi praktiškai neįmanoma be Gintaro pagalbos. Jo žinios apie Lietuvą buvo neįkainojamos ir nuoširdžiai tikiu, kad be didžiulio jo indėlio žygis nebūtų buvęs toks smagus. Gintarą galime vadinti ketvirtuoju komandos nariu, nes jis dirbo ne ką mažiau (o gal net ir daugiau) nei mes, dviratininkai.
Džiaugiamės, kad mums nereikėjo rūpintis nakvynės vietomis ir žygio maršrutais. Nuostabus pagalbininkas buvo ir mus lydėjęs autobusiukas, kuriame visada buvo vandens ir maisto atsargų.
Oras
Lietuvoje neteko viešėti ilgiau nei keletą dienų, todėl nežinojome, kokio oro tikėtis. Laimei, „Rugutės kerai“ suveikė puikiai ir beveik viso žygio metu oras buvo geras. Nemanau, kad taip bus ir per panašias akcijas ateityje (labai tikiuosi, kad jos vyks jau kitais metais!), todėl liekame skolingi geram orui už šių metų žygio sėkmę.
Grafikai
Būnant už 2400 km (1500 mylių) nuo būsimo žygio vietos sunku įvertinti, kaip pavyks laikytis nustatyto važiavimo grafiko, ypač turint omenyje susitikimus su šeimomis. Pradžioje atrodė, kad kasdieniai susitikimai tik apsunkins žygį, bet dabar galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jų dėka žygis tapo tik šaunesnis, nes turėjome puikią galimybę iš arti susipažinti su „Rugutės“ Kapitonais ir jų šeimomis.
Ateities akcijų dalyviams svarbu suprasti, kad susitikimai su žmonėmis yra neatsiejama dviračių žygio dalis. Numynus daugiau nei 160 km (100 mylių), vakare norisi tik poilsio ir šalto alaus, o ne bendravimo su šeimomis ar bendros vakarienės kariuomenės valgykloje. Tačiau būtent šie momentai virto geriausiais žygio prisiminimais. Mūsų sutikti Kapitonai neleido mums pamiršti savo misijos ir įkvėpė padaryti dar daugiau, nuvažiuoti dar toliau.
Atsarginės padangos ir remontas
Atsiveždami į Lietuvą savo dviračius rizikavome svečioje šalyje negauti tinkamų padangų. Laimei, neturėjome skaudžių įvykių (neskaitant Alano kritimo posūkyje!), o padangą teko keisti tik kartą. Nesitikiu, kad ir ateityje taip gerai seksis. Dviračių taisyklą rasti nebuvo lengva, o ją radus paaiškėjo, kad sportinių dviračių ji neaptarnauja. Šioje šalyje populiariausi kalnų ir hibridiniai dviračiai, o mums tai galėjo virsti didele problema.
Maisto ir vandens atsargos
Noriu ypač pabrėžti vandens ir energijos teikiančių maisto produktų atsargų svarbą. Žygis vyko sklandžiau nei tikėjausi, bet tai – ne vien treniruočių rezultatas. Laikiausi griežto papildų režimo ir su savimi vežiausi specialių gėrimų ir energijos suteikiančių batonėlių. Jie padėjo atstatyti prarastą energiją ir įveikti kiekvienos dienos maršrutą.
Atminkite, kad tokių žygių metu per dieną galima sudeginti iki 10000 kilokalorijų.
Važiavimo sąlygos
Prieš atvykdami į Lietuvą labai nerimavome dėl kelių dangos. Laimei, dauguma kelių buvo labai geros, o kai kurie net puikios kokybės. Vis dėlto noriu paminėti kelias išimtis:
1. Į pietus nuo Vilniaus (priemiesčiuose) ir į vakarus nuo Kauno keliai buvo baisios būklės, todėl važiavimas dviračiu buvo itin nemalonus. Daugybė duobių ir įtrūkių. Alanas dar ilgai atsimins nuokalnę link Vilniaus iš pietinės pusės.
2. Kanalizacijos šulinių dangčiai. Matėme labai įdomių, bet dviratininkams potencialiai mirtinų dangčių su siaurais, rato pločio tarpais, žemiau kelio dangos lygio įstatytų dangčių, visiškai neuždengtų šulinių. Įsigudrinome balsu įspėti iš paskos važiuojančius vyrus apie gresiančias kliūtis.
3. Dviračiams netinkami keliai. Kai kuriais keliais dviratininkams važiuoti draudžiama (pvz., kelias A2 į šiaurę nuo Vilniaus), todėl turėjome rinktis šalutinius kelius arba dviračių takus. Kai kurie šalutiniai keliai buvo padengti žvyru, todėl dviračius teko gabenti autobusiuku. Teko matyti ir dviračių takų, vos geresnių už žvyrkelius.
4. Kiti eismo dalyviai. Dauguma eismo dalyvių elgėsi mandagiai ir tikrai ne blogiau, o kartais net geriau nei Jungtinėje Karalystėje. Vienintelė išimtis – Kauno ir Vilniaus miestai, kuriuose važiavimas, turint omenyje dar ir blogą kelių būklę, buvo „įdomus.“
Išvados
1. Treniruokitės, treniruokitės ir dar kartą treniruokitės, kad ant dviračio išsėdėtumėte mažiausiai 10 valandų per dieną.
2. Energijos atsargos – sudeginsite nuo 5000 iki 10000 kilokalorijų per dieną!
3. Planuokite, planuokite ir dar kartą planuokite. Pasitikėkite vietovę pažįstančių draugų žiniomis.
4. Įsigykite tinkamus dviračius – plento arba lenktyninius, blogiausiu atveju – hibridinius. Kalnų dviračiai per sunkūs.
5. Pasitikėkite savo komanda. Suburkite tinkamus žmones ir viskas bus įmanoma.
6. Mėgaukitės tuo, ką darote!
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau labai aiškiai pabrėžti: žmonių svetingumas Lietuvoje buvo tiesiog neįtikėtinas. Atvykome surinkti lėšų gražiam tikslui ir paremti vaikus, bet neįsivaizdavome, kokį įspūdį mums padarys susitikimas su Kapitonais, ir kiek stiprybės mums suteiks jų dovanos ir palaikymas. Nesitikėjome užmegzti tokius stiprius ryšius, ir nenumanėme, kad taip stipriai norėsis padaryti dar daugiau ir nuvažiuoti dar toliau, kad paremtumėme jūsų nuostabią veiklą.