Deividas
- Parašė Irina, Deivido mama
Labas visiems. Net nežinau, nuo ko pradėti rašyti, bet pasistengsiu. Deividukas yra ketvirtas mano vaikas. Jis yra jauniausias šeimoje. Pirmosios trys – dukrytės. Aš juos visus labai myliu. Deividukas gimė neišnešiotas. Nors svoris buvo 2300 gr., o ūgis – 48 cm., bet man buvo neramu. Jis kažkaip keistai kvėpavo. Man jo net neparodė – nemačiau jo apie 10 dienų. Gydytojai vis ramino, kad viskas bus gerai, bet artimi žmonės ir giminės sakė, kad jei išgyvens 10 dienų, tuomet gyvens. Tai buvo pačios sunkiausios mano gyvenimo dienos. Bet Deividukas buvo kovotojas ir mes kabinomės į gyvenimą. Po dešimties nerimo dienų viskas stojo į savo vėžias.
Papildyta
Bet tai buvo tik pradžia. Vaikutis turėjo daug sveikatos problemų. Galėčiau savęs paklausti, kokiomis tik ligomis jis nesirgo: bronchitine astma, alergija, širdies yda ir taip toliau. Mes su vyru išmokom juo rūpintis. Labiausiai neramino jo kairė kojytė. Jos blauzdos kaulas buvo kreivas. Jis buvo lenktas kaip lankas. Deividuką kas 10 dienų iš Anykščių rajono veždavome į Kauną keisti gipso. Prabėgus keliems metams pastebėjau, kad nėra kaulo. Jo pėdutę suko į vidų, o per vidurį kauliuko nebuvo. Per stebuklą atsiradome Vilniuje. Santariškėse Deividukui buvo atlikta operacija: įdėtas donoro kaulas ir dirbtinė sausgyslė. Ištvėrėme ir tai.
Žmogus vis tiki stebuklais. Gal taip ir geriau, kai kažkuo tiki. Po pirmos operacijos jų dar sekė keletas. Nuo 2005 metų sausio mėnesio vaikeliui pradėjo blogėti vienos akytės regėjimas. Kreipėmės į akių gydytoją Anykščiuose. Gavome siuntimą į Vilnių. Čia nustatė tą pačią diagnozę, kaip ir Anykščių gydytojas. Padėti nieko negalėjo. Visi manė, kad tai nulemta genetiškai. Sergame genetikos liga. Ji labai reta ir vaistų nuo jos nėra išrasta. Tačiau toks atsakymas man buvo nepriimtinas.
Vėl su Deividuku nuvykome į Santariškes. Tuomet galvytėje aptiko auglį. Tai buvo baisu ir skaudu. Iš Santariškių ligoninės jį paguldė tyrimams. Paskyrė atlikti magnetinio rezonanso tyrimą, kuris turėjo patvirtinti, ar tikrai turime auglį. Taip ir buvo. Atsidūrėme Kauno akademinių klinikų neurochirurgijos skyriuje. Po galvytės biopsijos spalio pabaigoje mus paguldė į vaikų onkologijos skyrių. Tai skamba baisiai, bet yra taip, kaip yra. Šiuo metu ten ir gydomės. Lašina chemiją. Tikime, kad viskas bus gerai.
- 2006-06-20
2006 m. vasara
Tikriausiai situacija nepasikeitė nuo paskutinio mūsų laiško. Nuo praėjusių metų spalio mėnesio gydomės Kauno akademinėse klinikose. Kadangi naviko išoperuoti negalima, Deividui taikoma chemoterapija. Keturias savaites būname namie, po to kas savaitę keturis kartus važiuojame į Kauną. Dar neįpusėjome gydymo.
Per tą laiką buvo visko. Deividas baigė 8-tą klasę. Kai turėdavo jėgų, Deividas lankė mokyklą, kai blogai jautėsi, mokytojai ateidavo į namus. Dabar vasaros atostogos, tai Deividukas atostogauja. Jo dienotvarkė tokia: iki valios išsimiega, atsikėlęs pavalgo, tuomet žaidžia kompiuteriu, vėl pavalgo, žiūri televizorių, vėl kompiuteris, jei nori, ir vėl į lovą.
Nesenai buvo pablogėjusi sveikata, tai dvi savaites praleidome gulėdami ligoninėje Kaune, kol atėjo laikas chemoterapijai. Susilašinome chemiją ir grįžome namo. Šį trečiadienį vėl bus taikoma chemija. Be šios chemijos, laukia dar du chemoterapijos kursai, kurie bus taikomi kas savaitę. Po to mūsų laukia trijų savaičių pertrauka. Rugpjūčio pabaigoje vyksime į Vilnių genetiniams tyrimams. Greitai prasidės ir mokykla. Tikiuosi, kad išėjimas iš namų ir susitikimas su draugais prablaškys Deividą.
Aš žinau, kad jis svajoja apie naują mobilųjį telefoną ar nešiojamą kompiuterį. Tačiau šie daiktai mums sunkiai įperkami. Gal kada nors galėsime išpildyti jo svajonę. Mažylio Aleksiuko netektis buvo didelis smūgis Deividui. Labai skaudžiai tai išgyvena. Net neleidžia apie jį kalbėti. Kartais norėčiau perskaityti Deivido mintis ir sužinoti apie tai, ką jis galvoja. Kartais yra nuliūdęs, tačiau nenori išsipasakoti. Nepaisant to, kad mama šalia, mintyse klaidžioja kažkur kitur. Dar kartą atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau. Yra žmonių, kurie skausmą slepia savyje ir nenori su niekuo juo pasidalinti. Aš esu būtent toks žmogus – problemas stengiuosi spręsti pati. Ir nors kartais tai padaryti būna be galo sunku, nenoriu kitiems užkrauti savo bėdų.
- 2008-06-19
Ilgai nerašiau – nežinau, kas man atsitiko, bet nenorėjau rašyti, tik užsisklęsti savyje ir tylėti. Atrodo, kad nebeliko nieko, dėl ko džiaugtis. Bet kai pagalvoju, tai turiu džiaugtis – Deividukas gyvas. Ir taip norisi išrėkti kelis kartus – mes turim išmokti džiaugtis šia diena, kad ir kaip sunku tai padaryti.
2007-aisiais metais baigėme lašintis chemiją. Bet ji nedavė gerų rezultatų. Atsirado daugiau auglių – vienas gerklės srityje, kiti prie stuburo ir nosiaryklėje. Taip pat prie stuburo atsirado dvi išvaržos. Deividas galima sakyti visai nebemato viena akimi, kitos regėjimas irgi silpsta. Gegužės 13 dieną buvo atlikta operacija.
Deividas sako: „Mamyte, aš apaksiu, bet liksiu gyvas. Jau vien tai yra stebuklas“. Kai pagalvoji, tai jis teisus, bet vėl pradeda lįsti įvairios mintys… Iš kur tokios baisios ligos atsiranda?
Deividas nuo rugsėjo lankė mokyklą, bet kadangi jam buvo sunku – pavargdavo nuo triukšmo, grįždavo anksčiau iš jos, po Naujųjų metų buvo paskirtas namų mokymas.
Deividas labai bijojo užaugti ir tapti pilnamečiu. Gegužės 19-ąją jam sukako 18 metų. Jį labai baugina mintis apie perėjimą į suaugusių skyrių.
Džiaugiamės, kad turime daug gerų draugų – Aurelijų ir jo mamą Aušrą, Naglį ir jo mamą Neringą, Reinoldą su mama Asta, Ingą, Ireną, Raimį… Jiems gali skambinti bet kada ir jie visada padeda kiek tik galėdami. Ir svarbiausia – Edita. Kartais pagalvoju, ką mes darytume be jos – labai ne daug yra žmonių, kurie taip aukotųsi dėl kitų. Apie ją galėčiau kalbėti daug, bet vis tiek neišsakyčiau visko, ką noriu. Nepykite, kad negaliu parašyti daugiau – niekaip nepavyksta susikaupti, sudėlioti mintis ir apie visa tai kalbėti.