Mano ligos įrašas prasideda 2011 metais, vasarą. Kaip dabar pamenu, kad tuo metu kaip tik planavau eiti į pirmąją gimnazijos klasę, ieškoti naujų iššūkių ir tikslų. Tačiau likimo posūkiai buvo kiek kitokie – nenuspėjami. Tą likimo išdaigą mano gydytoja įvardino kaip ūminę limfoblastinę leukemiją. Dabar, jeigu man asmeniškai reikėtų įvardinti savo ligą, ją pavadinčiau kaip „nepageidaujamas draugas“. Jis labai staigiai atsirado. Prireikė labai daug laiko prie jo priprasti ir dar daugiau, kai pagaliau išėjo su juo bendrauti ir taikytis. O kai pagaliau prie jo pripratau ir susitaikiau, galėjau pradėti su juo kovoti.
Pamenu, kad baigus 12 mokyklos klasių, dėl ligos turėjau praleisti vienus universiteto metus. Tačiau gydytojui labai rimtai pasakiau, kad antrų metų praleisti nesiruošiu ir nenoriu. Dar dabar pasijuokiu pati iš savęs, kad buvau tokia užsispyrusi, jog su gydytoju teko sudarinėti žodinį susitarimą: jeigu aš galiu suderinti su universiteto dėstytojais nelankyti kuo daugiau paskaitų, galiu eiti mokytis. Dabar objektyviai mąstant, buvo atvejų, kai nesilaikiau savo susitarimo, bet giliai širdyje tikiu, jog jis žinojo, kad taip bus. Savo ligai ir vaistams „viso gero“ pasakiau tik antrais universiteto metais. O dabar rankose jau laikau psichologijos bakalaurą.
Kaip įmanoma labiau susipažinti su savo „nepageidaujamu draugu“. Bet aš neturiu mintyje skaityti informacijos apie savo ligą internete, o pažinti ją per save, ir per savo jausmus. Taip pat, labai linkiu būti užsispyrusiais ir kovoti už savo norus ir tikslus, net jeigu tai yra McDonaldo mėsainis (bet labai nerekomenduoju, geriau gamintas namie mėsainis) ar išmokimas groti pianinu, dainuoti, piešti ir t.t. Labai linkiu pasakyti „viso gero“ tam nepageidaujamam draugui ir prisiminti jį tik kaip nemalonų sapną, kurį kadaise praeityje teko susapnuoti.