Tarptautinė vėžiu sergančių vaikų diena
Lukrecija ir Mindaugas
Kokia pirma mintis kilo išgirdus vaiko diagnozę?Šokas… Kai išgirdome šią šokiruojančią žinią, tai jausmas buvo toks, kad vienu metu gauni stiprų smūgį į paširdžius ir per kelius… Norisi atsisėsti, bet kėdės aplinkui niekur nėra… Ir supranti, kad ir kaip būtų sunku, turi išlikti stovint ant abiejų kojų…
Kokį didžiausią sunkumą patyrėte gydymo metu?Slegianti nežinomybė… Iš pradžių – išvaizdos pokyčiai, o vėliau nuolat susiduri su vis naujomis ligos komplikacijomis. Išsigydome vieną virusą, atsiranda kitas, tai kraujagyslių problemos, tai atsirandančios opos ir taip toliau, ir taip toliau. Visai tai atrodė kaip nesibaigiantis ratas.
Kas gydymo metu teikė vilties ir neleido nuleisti rankų?VILTIS, kad viskas susitvarkys bei DĖKINGUMAS už kiekvieną praėjusią dieną gydytojams ir likimui. Pasitikėjimas gydytojais. Stipriai padeda ir supratimas, kad aplink tave esantys žmonės tave palaiko ir padeda šioje sunkioje situacijoje, svarbu tik pačiam neužsisklęsti savyje.
Kokią žinutę nusiųstumėte mamoms, žengiančioms pirmuosius žingsnius vaiko gydymo kelyje?TIKĖJIMAS… Neprarasti vilties, susitelkti į gydymą, apsišarvavus kantrybe eiti į priekį ir
gilus vidinis įsitikinimas, kad viskas pasibaigs gerai.