Bazilės mama Kornelija

Kokia pirma mintis kilo išgirdus vaiko diagnozę?

Aš tiesiog iki galo negalėjau suprasti ir suvokti, kas tai ir kokio rimtumo tai liga, juolab, negalėjau numatyti, jei dukra išgyvens, kokios bus agresyvaus gydymo pasekmės. O visa tai reiškia, kad buvo daug klaidingų minčių, mąstymo klaidų, o iš to sekė jausmų turbulencijos. Pojūtis buvo, kad pasaulis mirė.

 

Kokį didžiausią sunkumą patyrėte gydymo metu?

Didžiausias sunkumas buvo priimti naują gyvenimą, o po to – dar naujesnį. Tvarkytis su mintimis, savireguliacija, sugalvoti kažkokį būdą nors šiek tiek „kontroliuoti“ situaciją. Vertinga pamoka buvo tai, kad mokymasis priimti savo ir savo vaiko silpnumą bei pažeidžiamumą, priminė laisvą krytį, kurį kartais patiriam sapne. Sunkumai keitėsi ir poreikis kontroliuoti situaciją nyko, jį pakeitė „išgyvenusiojo kaltė“.

 

Kas gydymo metu teikė vilties ir neleido nuleisti rankų?

Labiausiai – draugė ir mama šalia bei domėjimasis gydymu, galimybėmis sveikatinti savo vaiką tinkamu maistu, papildais, masažais. Taip pat, daugiau už mane žinančių žmonių buvimas šalia, konsultavimas. Na, o ne iš gydymo konteksto – brangių žmonių žinutės ir kitoks palaikymas, o visų mistiškiausias tarp jų buvo malda. Verta paminėti, kad vyko žmonių rotacija, tad nauji atėję pildė vidinius rezervus viltimi, tikėjimu.

 

Kokią žinutę nusiųstumėte mamoms, žengiančioms pirmuosius žingsnius vaiko gydymo kelyje?

Domėtis liga, moksliniais tyrimais, gydymo galimybėmis. Ypač svarbu yra būti komandoje su gydytojais ir slaugytojomis. Nepasiduoti iš pirmo žvilgsnio patraukliems „alternatyviems“ gydymams, kurie žada greitą pagijimą, arba „geresnį“ gydymą. Neieškoti kaltų. Integruoti į save atsparumą, jei iki šiol dar to nepadarėte. Atsparumas ir tikėjimas yra esminiai ginklai šioje kovoje, manau.

Man tik po daug laiko pavyko suprasti, kad turiu tapti kitu žmogumi, apsivilkti nauju žmogumi, nes senasis mirė. Taip pat, man gydyme būtų padėjęs supratimas, kad žmogus yra slėpinys, vadinasi, nepažinus, kaip ir liga. Ir kad kai stoji prieš savo žmogų ir savo ligą su tokia nuostata, tuomet nors ir apima sunkiai pakeliami jausmai, bet atkrenta daug nereikalingų dalykų, kurie taip slėgė gydyme. Gydyme reikia daryti tai, ką turi tuo metu daryti – 100 % glausti, raminti vaiką, skaityti pasakas, glostyti, tepti žaizdas. Ir visuomet likti suaugusiojo pozicijoje. Susirasti kvalifikuotą pagalbą – dvasininką, psichologą.