Vakar, tokią žiemiškai baltą pavasario dieną, skubėjau į vaistinę nupirkti Artūrui vaistų. Dešimtmetis berniukas nuo birželio eina sudėtingu gydymo keliu. Laikydama rankose būtinus jo gydymui vaistus, jaučiau ne tik begalinį norą apkabinti mažąjį kovotoją, bet ir didžiulį dėkingumą už tai, kad galiu. Galiu nupirkti vaistus tada, kai jų prireikia, galiu ieškoti efektyviausių slaugos priemonių ar suteikti paramą šeimai, kai dėl vaiko gydymo kelio smarkiai sumažėja jų pajamos. Ir galiu visa tai daryti JŪSŲ paramos dėka.
Todėl apkabinu kiekvieną iš JŪSŲ, kuris jau skyrė ar dar skirsite 1,2 % nuo sumokėto GPM. Nes net viena išgelbėta gyvybė ar palengvintas vaiko sveikimo kelias – tai galimybė mamai ir tėčiui kas vakarą apkabinti savo vaiką ir ištarti: „Labos nakties“.
