2012 m. gegužės 7 d. startavo antrasis „Rugutės“ draugų iš Jungtinės Karalystės organizuojamas paramos žygis dviračiais per Lietuvą „Dviračių žygis Rugutei 2012“ (Ride for Rugute 2012).
Vos per penkias žygio dviračiais dienas penki atkaklūs ir puikios fizinės formos dviratininkai – John Gwilliams, Alan Quinlan, Nick Miles, Denis Ignatjev ir Vitas Tamkevičius – įveikė net 800 km ilgio maršrutą, kuris tapo tikru valios ir ištvermės išbandymu. Žygio metu didžiulėms dviratininkų pastangoms ir mažųjų ligoniukų likimui neabejingi žmonės aukojo lėšų fondo „Rugutė“ globojamiems vaikams.
Nors šių metų paramos žygio dviračiais per Lietuvą maršrutas buvo kur kas ambicingesnis nei pernai, dviratininkai ir šiemet rado laiko poilsiui ir nuoširdžioms akimirkoms – susitikimams su „Rugutės“ globojamais vaikais. Šiltas bendravimas su vaikais, jų tėveliais, broliukais ir sesutėmis žygio dalyviams suteikė tiek jėgų, kiek reikėjo gegužės 11 d. sėkmingai finišuoti Vilniuje.
Iš visos širdies dėkojame John Gwilliams, Alan Quinlan, Nick Miles, Denis Ignatjev ir Vitui Tamkevičiui už neeilinę drąsą, nenumaldomą ryžtą ir didžiulį pasiaukojimą vardan sunkiai sergančių Lietuvos vaikų. Priėmę dar didesnį iššūkį nei pernai, Jūs tapote drąsos ir stiprybės pavyzdžiu mažiesiems kovotojams.
Tariame nuoširdų ačiū visiems, kurie linkėjo dviratininkams sėkmės, aukojo lėšų ir kitais būdais palaikė šią kilnią iniciatyvą.
Dėkojame Gintarui Dakaniui už akcijos organizavimą, koordinavimą ir visokeriopą pagalbą.
„Dviračių žygio Rugutei 2012“ organizatorius John Gwilliams pasakoja apie žygio metu patirtus įspūdžius:
Tokios akimirkos lyg ranka nuima bet kokį skausmą ir nuovargį bei primena, vardan ko stengiamės. Susitikę su Kapitonais – Nagliu, Žilvinu, Vilte, Ignu ir Kipru – ir priėmę jų nuostabias dovanas, sukorėme paskutinius tos dienos kilometrus iki savo nakvynės vietos.
Kitos trys dienos išaušdavo šviesios ir saulėtos, tarsi įrodymas, kad Rugutės kerai vis dėlto veikia! Nors mums visiems jau pirmosios dienos vakare sopėjo kelių sąnarius, antrąją dieną jau mynėme per Lietuvos lygumas Šiaulių ir Platelių kryptimi.
Vos tik pajusdavome nuovargį, tereikėdavo pasukti už kampo, kur išvysdavome arba nuostabią panoramą, arba būrelį Rugutės Kapitonų. Antrąją dieną šiltas Kapitonų pasveikinimas mūsų laukė Šiauliuose. Ten sutikome Juliją, Mindaugą, Ugnę ir Abhajų. Gaila, kad neteko dar kartą išgirsti Julijos atliekamos kerinčios muzikos, bet, laimei, savo telefone vis dar saugau praėjusių metų įrašą. 🙂 Po šio susitikimo, judėdami link Platelių, staiga suvokėme, kad per dvi dienas įveikti tokį atstumą – ne juokas, bet turbūt niekam nekyla abejonių, kad vakare jau grožėjomės įspūdinga Platelių gamta.
Trečiąją dieną, nusifotografavę ant ežero kranto, patraukėme į Vakarus, Palangos link. Startavome tikėdamiesi važiuoti nuokalne, bet beveik 20 mylių teko minti prieš vėją ir dėl to atsilikti nuo savo plano. Gaila, kad nebeturėjome laiko sustoti ir pasigrožėti Baltijos pakrante, bet mūsų maršrutas iš Palangos į Klaipėdą buvo labai vaizdingas. Klaipėdoje nuotaiką kaipmat pakėlė susitikimas su Reinoldu, jo sesute Simonija, Domantu ir jo broliuku Danieliumi.
Tuo metu jau visi skundėmės didesniais ar mažesniais skausmais, bet labiausiai iš visų kentėjo Nick. Trečiosios dienos vakare nusprendėme sutrumpinti maršrutą – važiuoti ne iki Tauragės, o iki Šilutės. Į Šilutę atvykę apie 20.30 val., prie viešbučio sutikome Justiną. Justinos dovanotą ženklelį su Šilutės simboliu prisisegiau prie savo šalmo ir manau, kad jis ten liks ilgam – kad primintų apie mūsų žygį ir šiltus susitikimus su Kapitonais.
Ketvirtosios dienos maršrutas buvo ilgiausias iš visų ir Nick, deja, teko ilsėtis lydinčiajame autobusiuke. Turiu pasakyti, kad Nick nusipelno prizo už drąsą ir pasiaukojimą. Jis laikėsi tol, kol fiziškai nebegalėjo minti ir kol tapo sunku net nulipti nuo dviračio. Buvo akivaizdu, kad nenorėjo to pripažinti. Visi žygio dalyviai tiek praėjusių, tiek šių metų žygio metu nusipelnė didelės pagarbos, bet Nick gerokai viršijo savo jėgas. Nors šiemet ir neįveikė viso žygio maršruto, savo didžiulį pasiaukojimą jis įrodė sunkiai stengdamasis net tada, kai fizinės jėgos išseko. Jis atskleidė tikrąją ryžto prasmę ir aš labai didžiuojuosi, kad turėjau galimybę kartu su juo dalyvauti dviračių žygyje.
Drąsinami Nick šūksnių pro lydinčio autobusiuko langą, apie pietus pasiekėme Jurbarką, o netrukus jau grožėjomės kvapą gniaužiančiais Nemuno pakrančių vaizdais. Ši Lietuvos dalis tikrai labai graži ir įkvepianti. Negaliu nepasidalinti itin jaudinančia žygio akimirka. Vilkijoje, ant kalvos prie Nemuno, netoli nuo tos vietos, kur susijungia kelias 141, Vydūno alėja ir Čekiškės gatvė, yra autobuso stotelė. Šiemet, kaip ir pernai, sustojome ten pailsėti. Mums besirengiant išvykti, stotelėje lūkuriavusi senyva moteris priėjo prie manęs ir pasakė kažką lietuviškai. Denisas išvertė jos žodžius į anglų kalbą: paaiškėjo, kad toji moteris mus palaimino ir paprašė Jėzaus, kad saugotų mus kelionės metu. Ji mūsų nepažinojo ir nenutuokė, ką mes čia veikiame, bet atėjo iki mūsų tam, kad palinkėtų sėkmės nepažįstamiems žmonėms. Paprašiau Deniso, kad papasakotų jai apie mūsų misiją ir padėkotų už jos gražius žodžius. Gaila, kad nepagalvojau paklausti moters vardo, bet jos žodžius atsiminsiu visą savo gyvenimą. Jei pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių kaip ši moteris, pasaulis būtų daug geresnė vieta gyventi. Būtent tokie susitikimai su šiltais žmonėmis paverčia sunkią kelionę tikru malonumu. Nežinau, ar dar tą mielą moterį kada nors sutiksiu, ir nesvarbu, ar ji perskaitys šias eilutes, bet labai noriu jai pasakyti nuoširdų Ačiū.
Turiu pripažinti: įveikus tos dienos maršrutą iki Kauno (114 mylių), man skaudėjo kelį, bet po nakties poilsio puikiame viešbutyje Kaune vėl sėdome ant dviračių ir įveikėme paskutiniąsias 85 mylias iki Vilniaus, prieš tai užsukę į Prienus ir Trakus. Penktosios dienos oras buvo apniukęs, bet puikiai tinkantis dviratininkams. Laikėme aukštai iškeltas galvas, žinodami, kad tai – mūsų finišo tiesioji, juolab, kad nekantriai laukėme puikiųjų kibinų ir giros Trakų kavinėje. 🙂
Įskaitant pralietą prakaitą, kraują ir ašaras, tai buvo dar vienas nuostabus išgyvenimas, kurį turėjau garbės patirti kartu su tikrai unikaliais žmonėms. Turiu omenyje ryžtinguosius Kapitonus, Editą ir visą „Rugutės“ komandą, savo žygio kolegas Nick, Alan, Denisą ir Vitą, Mus Palaiminusią Moterį ir visus kitus nepakartojamus žmones, kuriuos sutikome ir kurie mus palaikė žygio metu.