Apie „Rugutę“ pirmąkart sužinojau pamačiusi reportažą vienoje publicistinėje TV laidoje maždaug prieš devynerius metus. Džiaugsmu trykštančios juodai baltos Rugilės fotografijos ir skausmas Editos akyse – viskas, ką iš tos laidos atsimenu šiandien. Nuo paauglystės domėjausi onkologija ir galbūt todėl tą dieną pagalvojau, kad norėčiau kaip nors prisidėti prie šio fondo veiklos.
Tik po poros metų aplinkybės privertė atsiversti „Rugutės“ puslapį internete. Vienu ypu perskaičiau visas ten sudėtas vaikų istorijas ir labai ilgai verkiau. Supratau, kad visus juos myliu. Nuo to laiko į tinklalapį užsukdavau beveik kasdien. Pamačiusi kvietimą į „Rugutės“ organizuojamą kraujo donorystės akciją, nusprendžiau tapti donore. Buvau pasiruošusi nuvykti kad ir į tolimiausią Vilniaus kampą ir labai nustebau sužinojusi, kad tam, kad pasiekčiau „Rugutės namus“, tereikia pereiti gatvę! Šį faktą priėmiau kaip ženklą – privalėjau pasikalbėti su Edita ir pasiūlyti savo pagalbą.
Su „Rugute“ esu šešerius metus. Sunku pasakyti, kas mane skatina būti „Rugutės“ komandoje – dažnai keliu sau šį klausimą, bet vieno konkretaus atsakymo nerandu. Žinau, kad ligos gniaužtuose esančių vaikų stiprybė ir didvyriškumas mane pačią įkvepia gyventi. Labai vertinu per visus tuos metus sutiktus žmones. Kai kurie jų virto mano artimaisiais ir yra be galo brangūs. Visuomet sakau, kad būdama su „Rugute“ gaunu šimteriopai daugiau nei duodu, todėl man nuolat atrodo, kad duodu per mažai.
Didžiuojuosi būdama būtent šio fondo, o ne kurios nors kitos organizacijos savanore, nes skaidri ir tikslinga „Rugutės“ veikla vykdoma tyliai: apie mus žino tik tie, kuriems reikalinga mūsų pagalba.
Žinau, kad Fondo veikla dar ilgai tęsis, kad ir kaip norėtųsi visiems laikams užbaigti kovą su onkologinėmis vaikų ligomis. Dešimtmečio proga linkiu „Rugutės“ komandai įkvėpimo prasmingiems darbams, ištvermės sergant ir sveikstant kartu su mažaisiais kovotojais. O vaikams linkiu, kad iš jų niekas neatimtų vaikystės.
