Baigiantis praėjusiai savaitei užbėgau į Kauno klinikų vaikų onkohematologijos poskyrį pasiimti Domo gydymui būtinų vaistų receptų. Netrukus vėl kopiau į trečią aukštą rankoje jau laikydama dalį vaistų. Dar dalį receptų teko parsivežti į Vilnių, nes jų gavimo kelias kiek ilgesnis, o kai kurie neregistruoti Lietuvoje ar nekompensuojami. Tokiomis akimirkomis visuomet jaučiu neišmatuojamą dėkingumą tiems, kurie kaskart atskuba į pagalbą ir vaistų pristatymo grandinės žiedai sklandžiai susiveria iki pat mažojo paciento rankų.
O kol laukiame dar dalelės vaistų, siunčiame begalinę meilę Domui ir žinią – būsime šalia, kad ir kiek kelių likimas lemtų nukeliauti iki ilgalaikės ligos remisijos