Nuostabioji balerina Alisa atliko paskutinį elegantišką sukinį ir iškeliavo… Išmokiusi mus šokdinti varles, kalbėtis su žirgais, drąsiai šokti į ežero gelmę, dabar ji stebės pasaulį supdamasi ant minkšto debesies. Atsisveikindami dar ir dar kartą skaitėme jautrų Alisos mamos laišką dukrelei:
„Alisa,
Išėjai… ne taip aš Tavo pažadą pasveikti supratau…
Ne taip ir supratau, kad verkt galėsiu kai pasveiksi…
Dabar galiu… ir širdis pasruvo upėmis…
Išėjai… tvirtai… pasitikėdama tuo ką darai…
Nors vaikiškų svajonių tiek dar liko…
Telieka jos kitam gyvenimui…
Nusiėmei čia kančią…
Atvėrei širdį…
Pripildei meile visus ir viską, prie ko prisilietei…
O tada ištarei…
Paleidžiu… Paleisk ir Tu…
Ačiū, Meile, už ypatingą kelionę…
Jos, kaip ir visos, gerokai per trumpos…
Atleisk… kad nenorėjau paleist,
Nors kiekvienas įkvėpimas jau Tau skaudėjo…
Atleisk, kad nenorėjau paleist,
Nors šypsenai jėgos nebeturėjai…
Atleisk, kad paleisti nenorėjau,
Kai kojų nejautei, o aš galvojau, kaip vėl ir vėl padėsiu atsistoti Tau…
Nesupratau… Kad skleidžiasi sparnai jau Tavo…
Laukiau stebuklo, o stebuklas tai Tu.
Žinau, mačiau, jaučiau… išėjai, kur gera Tau… Juk prieš išeinant pasakei:
Mama, pajaučiau tik ką aš sielą savo, angelus..ir pamačiau aš jų namus…
O man paklausus kaip ten…Atsakei: Kaip faina ten…
O šiandien užsimerkus pamačiau vėl Tavo plačią šypseną.,. paglostei veidą man… ir Tavo laimė man nuvalė ašaras…
Bet verksiu… skaudės man dar ilgai..ir liūdna bus man… iš meilės…
Rašysiu Tau… dainuosiu… ir užsimerkus glostysiu Tau galvą… apkabinsiu… akis bučiuosiu…
Bet aš paleidžiu.. .o kaip kitaip…
Tvirtai Tu atėjai, tvirtai ir išėjai…
Užsispyrusi stebuklingoji siela,
Būk palaiminta eidama savo sielos keliais.
Mūsų meilė amžina
Iki
Mama“
Milda, esame be galo dėkingi už galimybę būti Alisos pakeleiviais