Ketvirtadienį, vidurdienį, ekrane sumirgėjo gydytojos Rūtos žinutė:
– Ar galėtumėte nupirkti Armandui vaistų?
Kaip įprastai, pasiteiravau:
– Kada reikia?
– Pirmadienį.
Akimirkai sustingau. Pirmą kartą per dvidešimt dvejus fondo veiklos metus parašiau:
– Neįsivaizduoju… Tikriausiai šį kartą nespėsiu.
Asmeniškai man nėra nieko skaudžiau, kaip nespėti koja kojon su vaiko gydymu. Net viena pavėluota diena mano širdyje lyg bedugnė.
Kol laukiau recepto kopijos, jau šiek tiek nurimusi dėliojausi, kuris kelias būtų greičiausias. Surinkau „Gintarinės vaistinės“, esančios šalia Kauno klinikų, telefono numerį. Netrukus išgirdau džiaugsmingą vedėjos Editos šūksnį:
– O „Rugutė“! Maniau, mus pamiršote!
Po trumpos tylos, kol vaistinės vedėja tikrino vaistų likutį sistemoje, nuskambėjo dar viena džiugi žinia:
– Turime vietoje.
Šį kartą pačiai nuvykti į vaistinę mano rankos buvo per trumpos. Tačiau jos gerokai pailgėjo, atsirėmus į Živilės petį. Ji penktadienį paėmė apmokėtus vaistus ir perdavė juos gydytojai. Taip vaistai vaikų onkohematologijos poskyrį pasiekė ne pirmadienį, o dar penktadienį.
Esu be galo dėkinga, kad tą akimirką galėjau negalvoti, iš kur gauti lėšų Armandui būtiniems vaistams.
Tad šiandien noriu ne tik padėkoti visiems, remiantiems „Rugutę“, bet ir paprašyti: pakvieskite prisidėti savo draugus, artimuosius ir kolegas. Vaikų gydymo kelias nenuspėjamas. Niekas nežino, kada prireiks vaistų, tyrimų ar kitų medicinos priemonių, kurių negalima atidėti rytdienai.