Mano kasdienybėje laikas turi keistą formą.
Jo tarsi yra daug — valandos, kurias gali planuoti, skambučiai, susirašinėjimai, pokalbiai, derinimai. Bet kartu jo nelieka, kai išgirsti konkretaus vaisto ar skubios slaugos priemonės pavadinimą. Tuomet laikas byra tarsi apvertus smėlio laikrodį. Iki kelių skambučių. Iki žinios „turim / neturim“.
Dar greičiau jis teka, kai nejučia sukirba mintis — ar suspėsi šį kartą. Ar vaistas pasieks vaiką iki kito gydymo etapo, ar neprireiks koreguoti gydymo vien dėl to, kad kažko tiesiog nėra čia ir dabar.
Kai suspėju — šypsausi, kaip ir šį kartą.
Žemai lenkiuosi visiems, teikiantiems paramą fondui „Rugutė“. Tokiose situacijose, pilnose įtampos ir greitų sprendimų, kartais atrodo, kad jaučiu jūsų pečius visai šalia.