Būna laiškų, kuriuos skaitai ir akimirką negali tuo patikėti.
Toks buvo Mindaugo laiškas.
Prieš trylika metų jis buvo dvylikametis berniukas, pravėręs vaikų onkohematologijos centro duris. Čia paaiškėjo, kad kosulys, alergija ir gumbelis ant kaklo – ne atsitiktiniai negalavimai. Mindaugui buvo diagnozuota Hodžkino limfoma.
Šiandien jam – 25-eri. Laiške jis rašė norintis surengti labdaros transliaciją Twitch platformoje ir, kambaryje nueidamas 100 000 žingsnių, rinkti paramą vaikams, kurie šiandien išgyvena vieną sunkiausių gyvenimo etapų. Ypač įstrigo viena laiško mintis: „Ši iniciatyva man yra svarbi, nes vaikystėje jūs mums labai padėjote ir net pačias liūdniausias dienas paversdavote gerokai linksmesnėmis.“
Bėga metai. Vaikai, kadaise ėję gydymo keliu, užauga, sukuria savo gyvenimus ir apie daugelį jų išgirstame vis rečiau. Tačiau kartais jie sugrįžta. Ir tada supranti, kad ligoninės koridoriuose išgyventa patirtis lieka vaike, o gydymo kelias išplečia jo vertybių skalę.
Mindaugas savo iššūkį įveikė. 100 000 žingsnių tapo palaikymo ženklu vaikams, į vasarą žvelgiantiems pro palatos langus.
Nuoširdžiai dėkojame Mindaugui ir visiems, prisijungusiems prie šios iniciatyvos. Tokios istorijos primena, kad gerumas nenutrūksta pasibaigus gydymui – kartais po daugelio metų jis grįžta gėrio žingsniais.