Jau senokai kirbėjo mintis papasakoti apie mūsų tyliuosius pagalbininkus, kurių dėka daugelį savo darbų galime padaryti itin greitai, o kartais net neįmanomą paversti įmanomu.
„Gintarinės vaistinės“ vaistininkas Jokūbas yra tas žmogus, kuriam rašau labai dažnai. Ir visus laiškus pradedu taip pat: „Laba diena, Jokūbai, vėl „Rugutė“. Šį kartą skubiai reikėtų šio medikamento…“ Po kurio laiko į el. pašto dėžutę atkeliauja atsakymas: „Užsakyta. Informuosiu, kai atvyks.“ Šio žmogaus rūpestingumas, atjauta ir neabejingumas mane žavėjo ne tik tuomet, kai užsakinėjau medikamentus ir slaugos priemones Lietuvos vaikams, bet ir tuomet, kai prasidėjus karui Ukrainoje skubėjome patenkinti įvairiausius gautus prašymus iš Kijevo, Poltavos, Lvivo vaikų ligoninių. Atsiimdami pastaruosius užsakymus iš vaistinės išvykdavome nešini dešimtimis dėžių. Galite įsivaizduoti, kiek laiko trukdavo visų medikamentų pakuočių skenavimas…
Vakar taip pat rašiau Jokūbui ir užsakiau medikamentų su melanoma kovojančiam Andrej. Ir jau su nekantrumu laukiu, kada galėsiu vykti atsiimti pirkinių, nes žinau, kad vaistinėje mane vėl pasitiks draugiška plati šypsena. Juk taip gera, kad kartu galime padaryti tiek daug.
Tad ir vėl pasikartosiu: be jūsų visų pagalbos negalėčiau žengti nė žingsnio. O kasdien žingsniuoti tenka labai labai daug.