Visi vaikai svajoja. Svajoja ir tie, kurie smagiai čiauška su draugais mokyklos koridoriuose, ir tie, kurie paauglišką gyvenimą stebi pro ligoninės palatos langą. Vieni išdrįsta svajones atskleisti viešajai erdvei, kiti visa esybe nori likti šešėlyje ir svajones išsakyti tik artimiausiems žmonėms. Kažkodėl taip dažnai nutinka, kad pirmuoju atveju svajonės išsipildo kur kas greičiau, o antruoju, deja, neretai jos ir lieka tik svajonėmis.
O mums vis ramybės neduoda klausimas, argi tas vaikas, kuris nenori viešumo, nėra vertas, kad jo svajonė išsipildytų? Argi jo laikas ligoninės palatoje ne taip pat lėtai slenka, kaip ir kitų ten besigydančių vaikų? Ar jų begalinis išgąstis ir skausmas yra mažesni už tų, kurie garsiai apie tai kalba? Juk visi esame skirtingi – vieniems kautis savo didžiosiose gyvenimo kovose lengviau tyliai pasislėpus savo šeimos rate, o kiti įgyja jėgų garsiai išsipasakoję. Tačiau ar dėl to vienos svajonės tampa svarbesnėmis už kitas?
Mes esame už tai, kad visos vaikų svajonės yra svarbios: tiek pačių mažiausiųjų, kurie dar supasi mamų glėbiuose, tiek jau išgyvenančių paauglystę, tiek tyliųjų intravertų, tiek patirtimi besidalinančių ekstravertų. Juk visi vaikai, einantys gydymo keliu, yra verti, kad jų svajonės išsipildytų ir dienos ligoninėje atrodytų trumpesnės užsiimant mėgstama veikla bei žinant, kad esi svarbus toks, koks esi.