Ligita
- Parašė Jolanta, Ligitos mama
„Aš tokia maža, nors man jau 14 metų – esu saulės spindulėlis, esu mažutė, o man jau tiek lemta patirti. Aš žinau, aš tikiu, kad viskas bus gerai. Nes viskas dar prieš akis. Galbūt taip buvo lemta. Sakoma, kad kiekvienas žmogutis atsineša savo likimą, kiekvienas smūgis ar liga daro mus tvirtesnius.“
Papildyta
Tokiais žodžiais norėčiau pradėti savo dukrytės Ligitos ligos istoriją. Ligitutė gimė antra šeimoje. Be jos dar turime vyresnėlę sesę Gintarę ir jauniausiąją Kamilę. O Ligitutė yra vidurinukė. Ji gimė 1991 metų gruodžio 24 dieną – šventą Kūčių vakarą. Nuo gimimo Ligita augo sveika ir linksma mergaitė. Augdama sirgo tik vaikiškomis ligomis. Užaugusi Ligita sportavo, lankė aerobikos šokius. Tiesiog buvo šauni mergaitė. Tokia yra ir dabar. 2005 metais prieš pat Kalėdas sutino Ligitos dešinė kojytė. Per fizinio lavinimo pamoką ji pargriuvo ir susitrenkė kelią. Atvykusioms į ligoninę padarė rentgeno nuotrauką. Jau paprastoje nuotraukoje kelyje buvo matyti darinys. Skubos tvarka nuvykome į Kauno klinikas. Čia vėl pakartotinai atlikus „RO“ paguldė į chirurgijos skyrių. Aptiktas darinys dešinio šlaunikaulio srityje, kuris buvo išsiplėtęs už kelio sąnario ribų. Atliko biopsiją. Dar prieš Ligitos gimtadienį gavome tyrimų atsakymus: mums nustatyta OSTEOSARKOMA.
Ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – skaudus smūgis mums visiems. Reikėjo mergaitei pasakyti skaudžią tiesą: ji serga sunkia ir klastinga liga. O kaip sunku buvo tai padaryti. Bet mūsų Ligitutė yra tvirta, savimi pasitikinti mergaitė. Šalia buvome visi – mamytė, tėvelis, senelė, sesytes – kurie ją labai myli. Norėjome ją paremti kovoje su sunkia liga. Mus paguldė į Kauno klinikų onkohematologijos skyrių. Paskyrė gydymą. Iš pradžių turėjome ištverti 9 stiprios chemoterapijos kursus, kurie turėjo sumažinti naviką, kad būtų galima jį operuoti. Po antrojo chemoterapijos kurso Ligitutei pradėjo slinkti plaukai. O jos kasos buvo tokios storos. Norėdamos jas išsaugoti, turėjome supinti ir nukirpti.
Buvo labai baisu, daug ašarėlių, bet mamytė palaikė savo dukrelę. Verkėme kartu. Aiškinau, kad plaukai ataugs, o dabar svarbiausia išsaugoti kojytę. Prieš operaciją Ligitai paskyrė psichologo konsultacijas, bet ji jų atsisakė, sakydama, kad geriausias psichologas yra jos mamytė. Iki operacijos atlaikėme visus chemoterapijos blokus. Buvo visko. Visomis jėgomis kovojome su klastinga liga. Ir kraujas blogėjo ir infekcijos kankino, bet mes atlaikėme. Visą laiką buvau su savo dukryte Ligitute – palaikiau ją, kad tik jai būtų lengviau, kad tik mažiau kentėtų.
Po chemoterapijos prieš operaciją dar kartą atliko magnetinio rezonanso tyrimą, kuris parodė, kad navikas stipriai padidėjęs ir pasiekęs klubo sąnarį. Buvo sušauktas gydytojų konsiliumas po kurio mums buvo pasakyta, kad gali tekti amputuoti kojytę. Pasitarę su dukryte nusprendėme, kad turime sutikti su šiuo konsiliumo sprendimu. Reikėjo gelbėti vaiko gyvybę. Atėjo balandžio 3 diena ir mus išvežė operuoti. Operavo 8 valandas. Laukimas buvo be galo ilgas. Gerai, kad šalia buvo vyras ir draugė, kurie morališkai palaikė. Žodžiais neįmanoma papasakoti, ką teko ištverti. Pagaliau sulaukėme operacijos pabaigos. Labai dėkojame visai gydytojų komandai išsaugojusiai mūsų dukrytės Ligitos gyvybę. Pasisekė išsaugoti ir pačią kojytę. Jos neamputavo, o pašalino visą naviką. Pooperacinių tyrimų rezultatai parodė, kad mūsų augliukas neišplitęs virš klubų ir teigiamai reaguoja į chemoterapiją.
Ortopedai – traumatologai užsakė šlaunikaulio ir klubo sanario protezus. Kol jie mus pasieks, turime sustiprinti kojos raumenis. Po operacijos praėjo jau du mėnesiai. Po truputį išmokome atsisėsti lovoje, jau galime judėti naudodamos vežimėlį. Po operacijos jau buvo paskirti du chemoterapijos kursai, po kurių vėl smarkiai nusilpome, bet išsikapstėme. Dėl kraujo infekcijos temperatūra pakilo net iki 43 C. Tačiau mes stiprios. Nugalėjome ir ją. Dar laukia 7 chemoterapijos kursai. Dabar Ligitutė aktyviai sportuoja su kineziterapiaute. Būna ir skausmo, ir ašarų. Reikia būti tvirtoms, nes po 2 savaičių turi atkeliauti protezai. Laukia dar viena sudėtinga operacija, po kurios jau galėsime vaikščioti savomis kojytėmis. O šiuo metu džiaugiamės tuo, kad po 2 mėnesių pertraukos galime išeiti į lauką ir pasidžiaugti pavasario saule.
Labai norėtume padėkoti visiems mus gydžiusiems: personalui, mylimai onkohematologijos skyriaus gydytojai Giedrei Rutkauskienei, Ligitą operavusiam gydytojui Emiliui Čekanauskui ir visiems, iš kurių sulaukėme moralinės paramos.
- 2006-07-12
Atvykome iš namų po neilgų atostogų. Po trečiojo chemoterapijos kurso Ligitutė jautėsi silpnesnė, greičiau pavargdavo ir šaldavo kojytės. Artėjo operacijos laikas. Chemija susilpnino vieną Ligitos akytę – mato su ašarėle viduje. Mus nusiuntė pas okulistą, kuris paskyrė akių tepaliuką ir lašiukus. O akytė pasilpnėjo dėl to, kad Ligitutei leidžia ypač stiprius vaistus ir jos imunitetas susilpnėjęs. Tikimės, kad regėjimas susitvarkys. Paskyrė operacijos dieną. Liepos 1-oji diena. Pusę dvylikos Ligitą išvežė operuoti. Operacija truko labai ilgai – dukrelę operavo 7 valandas.
Tai buvo laukimo ir nežinios kupinos valandos. Pagaliau operacija baigėsi. Ji buvo sėkminga. Ligita per operaciją neteko daug kraujo, jai atliko kraujo perpylimą. Po operacijos Ligitutę iš karto nuvežė į reanimaciją. Operacijos metu įvedė keletą kateterių: vieną įvedė į stuburą, pastatė centrinį ir periferinį kateterius. Liepos 2-ają dieną Ligitą jau perkėlė į savo skyriaus palatą. Mums grįžus atėjo traumatologai perrišti kojos. Kadangi labai skaudėjo, skausmą malšino morfijumi, po kurio jį nieko neprisimindavo. Jau antrąją dieną chirurgai ištraukė drenas, perrišo žaizdas. Operacijos metu buvo paimti mėginiai iš šešių skirtingų vietų. Atliko tyrimus, ar auglys neišplito į kitas vietas. Praėjus trims paroms Ligutėlei reikėjo sportuoti, nes kitaip protezas galėjo užsifiksuoti ir nebesilankstyti. Po savaitės vėl pradėjo leisti chemiją – iš viso buvo paskirti 9 kursai. Po pirmojo chemoterapijos kurso Ligitą ėmė labai pykinti, pakilo temperatūra. Buvo atlikti kraujo tyrimai – išaugo bakterija. Paskirtas gydymas, po kurio viskas sugrįžo į vėžias. Tuomet praėjome antrąjį chemijos kursą. Tuo metu Ligita jautėsi gerai, trumpam išeidavome į lauką. Netgi bandė pati eiti įsikibusi į vežimėlį.
Trečiasis chemijos etapas buvo labai ilgas – net šešios paros. Toks pat laukė ir priešpaskutinis kursas. Po jo mergaitę labai pykinimo, jautėsi silpna. Bet Ligita sustiprėjo, nes be galo norėjo pamatyti savo šuniuką ir sesutes – juk ligoninėje praleido ištisą mėnesį. Nuo rugpjūčio 3 iki 16 dienos atostogavome namuose. Mus pasiekė džiugios naujienos – gavome gerus tyrimų rezultatus: chemoterapija veikia auglį ir jis nėra išplitęs aukščiau klubų. Dabar mes dar smarkiau kovosime, kol visiškai jį įveiksime. Ligita labai smagiai leido laiką namuose, bet dėl pablogėjusio kraujo, ant kūno atsiradusių mėlynių ir hemoraginių bėrimų teko nenoromis grįžti į ligoninę. Atvykusiai į klinikas Ligitai perpylė kraują. Prasidėjo vieną dieną tetrukusi ketvirtoji chemoterapija. Ligita neprieštaravo, tik paprašė uždengti vaistus palute. Mergaitė chemiją ištvėrė pakankamai gerai. Kraujas normalizavosi taip pat greitai. Penktasis chemijos blokas irgi tetruko vieną dieną. Šešto ir septinto bloko metu Ligitos beveik nepykino, o jei pykino, tai šleikštulį įveikti padėdavo „Zofranas“. Aštuntasis chemoterapijos etapas buvo toks pat ilgas, kaip ir trečiasis – tęsėsi šešias paras. Po šio etapo Ligitai perpylė kraują dėl prastų jo rodiklių. Laimei Ligitutė atsigavo, pradėjo vaikščioti, sportuoti.
Prieš paskutinį chemijos bloką Ligitą aplankė krepšininkai (ačiū Linai). Dukrelės svajonė išsipildė su kaupu. Išvykus krepšininkams Ligitai suleido paskutiniąją chemiją. Šis kursas truko dvi paras. Tai buvo „raudonoji“ chemija, todėl Ligita paprašė slaugių prijungti juodą laidelį, kad nesimatytų vaistų spalvos. Teko aprišti visą lašelinę. Ligitutės beveik nepykino, bet smarkiai pablogėjo kraujas. Teko pilti trombocitus, leisti „Grasalvą“. Ištvėrėme, nes neužilgo laukė kelionė namo, po to į sanatoriją. Prieš išvykstant iš klinikų gydytojas padovanojo Ligitai labai gražų paveikslą. Jame pavaizduota gėlė, ant kuriuos tupi voriukas. Įteikdamas palinkėjo, kad šitas voriukas neštų laimę. Labai ačiū Editai, Linai, Astai, Aidai, Ingai ir visiems kitiems už nuoširdų palaikymą.
