Aušrinė

Man žandikaulio Evingo (Ewing) sarkoma, kaulų vėžys. Iki ligos gyvenau įprastą, gerą gyvenimą: ėjau į mokyklą, būdavau su draugais, sportavau. Tuomet man buvo 13 metų. 2012 m. liepos 13 d. atsikėlus ryte pajutau skausmą žandikauly. Jame buvo mažas gumbelis, o kai jį paspausdavau, man neskaudėdavo. Skausmas tai praeidavo, tai vėl užplūsdavo. Po savaitės nuėjau pas šeimos gydytoją. Ji apžiūrėjo ir pasakė, kad tai – sąnario uždegimas ir išrašė antibiotikų. Bet jie nepadėjo. Po poros mėnesių mane nusiuntė pas odontologę ir ji pasakė kad tai – protinis dantis. Po kelių savaičių man pradėjo nepakenčiamai skaudėti kairę lūpos pusę, taigi nuėjau pas gydytoją ir ji nusiuntė į Kauno klinikas.

2012 m. gruodžio 1 d. Kauno klinikose mane apžiūrėjo ortodontė, padarė nuotrauką ir paprašė manęs išeit į koridorių, o mamos – pasilikti. Mama iš gydytojo kabinėto išėjo apsiverkusi, bet man nieko nesakė. Šeimos nariai su manim nuo tada pradėjo elgtis labai keistai: apsikabindavo, verkdavo ir klausdavo: „Aušrine, kas tau pas mus blogai? Mes mylim tave, nepalik mūsų“. Nesupratau, kodėl jie taip elgiasi, bet ėmiau įtarinėti, kad man kažkas rimto. Mes nuvykome į ligoninę tyrimui ir mums davė gydymo kortelę. Aš ją pasiėmiau namo, norėdama išsiaiškinti, kas man yra. Niekas nežinojo, kad aš ją turiu. Nesupratau, ką reiškia žandikaulio Evingo sarkoma, todėl paieškojau diagnozės internete, ir pirmas žodis, kurį aš pamačiau buvo „vėžys“. Pagalvojau, nieko tokio – išoperuos ir viskas bus gerai. Deja, aš klydau. Nuvažiavome pas chirurgą, jis paėmė mėginį iš mano auglio, įdūrė didelę adatą ir paprašė atvykti kitą dieną.

2012 m. gruodžio 16 d. – viena baisiausių dienų mano gyvenime… Mes atvykome pas chirurgą ir jis pasakė, kad man labai labai piktas vėžys ir reikia kuo skubiau operuoti. Aš sutikau. Gydytojas pasakė, kad auglys suaugęs su veido nervais ir po operacijos veidą paralyžiuos visam gyvenimui. Nepataisomai. Nemirksėsiu kaire akim ir nevaldysiu kairės veido pusės, net lūpos… Man buvo šokas, galvoj buvo vienintelė mintis – nesioperuoti ir geriau jau mirti, bet mama mane nuramino ir pasakė, kad mes daug melsimės ir stebuklas įvyks. Aš nusiraminau. Po kelių dienų man darė biopsija ir po jos auglys pradėjo didėti dienom. Mane nusiuntė į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vaikų onkohematologijos poskyrį ir gydytoja pasakė, kad darys 7 chemoterapijas ir galbūt auglys sumažės bei pavyks išsaugoti nervus. Kai man buvo blogai, draugai mane pamiršo, aš jiems buvau nereikalinga…

Chemoterapijas atlaikiau sunkiausiai skyriuje, labai pykino, vėmiau, jaučiau stiprų šleikštulį burnoje, buvo silpna… Sunkiausia buvo atsisveikinti su plaukais – kai jie nuslinko, kelias savaites negalėjau žiūrėti į veidrodį. Po kiekvienos chemoterapijos man pakildavo temperatūra ir turėdavo leisti antibiotikus. Narkozių turėjau mažiausiai 10. Nuo vėmimo nepadėjo jokie vaistai, kankinausi ir tikėjau, kad vieną dieną būsiu sveika. Namie buvau nedaug. Po 7 chemijų padarė tyrimus ir pasakė, kad auglys nesumažėjo. Buvo trys konsiliumai ir visi sakė taip pat – veidą paralyžiuos. Vis klausdavau gydytojų, ar yra bent maža viltis, kad nervus pavyks išsaugoti. Jie visi sakė, kad tai neįmanoma ir reikia susitaikyti, bet aš tvirtai tikėjau, kad viskas bus gerai. Mes su tėvais apvažiavome tikriausiai visas Lietuvos bažnyčias. Aš labai daug meldžiausi, prašiau Dievo stebuklo, kad per operaciją pavyktų išsaugoti veido nervus.

Operacija buvo Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje. Man padėjo labai daug žmonių. Kai sirgau netekau daug draugų, kurie taip pat kovojo su šia liga. Vis pagalvodavau – kodėl jie, o ne aš? Kodėl aš išgyvenau? Pamenu, kai pabudau po operacijos, pajutau, kad mirksiu. Pagalvojau: „Negi ir šypsotis galėsiu…, ar išsaugojo lūpos nervą?“, aš pabandžiau nusišypsot ir man pavyko! Buvau be galo laiminga. Tačiau teko išoperuoti kairę žandikaulio pusę. Deja, mano kančios tuo nesibaigė. Gydytoja pasakė, kad man mikrometastazės ir reikalinga kaulų čiulpų transplantacija. Ją atlaikiau labai sunkiai. Išdegino burną, odą, pykino. Po jos gydytoja pranešė, kad liko 20% gyvų ląstelių ir reikia dar vienos kaulų čiulpų transplantacijos. Mano mamai pasakė „Mes nesitikim, kad ji ją atlaikys, bet neturim iš ko rinktis“. Ši transplantacija buvo sunkiausia. Man išdegino venas, burną, odą, skonio receptorius, labai vėmiau, negalėjau valgyti, net negalėjau atsikelti iš lovos, o svėriau vos 39 kg. Pradėjo bėgti kraujas iš nosies, burnos, akių. Buvo kruvina visa lova. Vakare pajutau, kad silpstu ir pagalvojau: „Mano kova baigės“, aš užmigau, man pasidarė labai gera, lengva. Mama sakė, kad spaudimas buvo iki 20 mmHg. Gydytojai pasakė: „Ji miršta…“. Bet aš pabudau, atsimerkiau ir supratau, kad turiu gyvent, aš esu reikalinga čia, žemėje. Gydytojai tai laikė stebuklu. Jie negalėjo patikėti. Po daug laiko ligoninėje mane paleido namo. Aš pradėjau po truputį vaikščioti, valgyti.