Liepos mama Rūta

Kokia pirma mintis kilo išgirdus vaiko diagnozę?

Liepos diagnozę – tarpuplaučio blogai diferencijuota neuroblastoma – išgirdome 2007 m. Gydytoja pasakė, kad tai labai blogai, tačiau kaip blogai, tuomet nesupratome. Ieškojome informacijos internete. Pirmosios mintys buvo – kuo daugiau sužinoti apie ligą, jos gydymo eigą, kitų vaikų patirtis, einant tuo pačiu keliu. Patyrėme daug streso, tačiau blogiausias mintis vijome šalin ir troškome sėkmingos gydymo pabaigos.

 

Kokį didžiausią sunkumą patyrėte gydymo metu?

Gydymo metu šeimas lydi daug sunkumų: nežinomybė, nuolatinis nerimas, fiziniai, psichologiniai, emociniai sunkumai. Atsiranda finansinio nesaugumas jausmas.

Mūsų šeimai sunkiausia buvo išgirsti nustatytą 4 ligos stadiją ir tai, kad tuo metu nesuradome likimo draugų (su tokia pačia diagnoze ir ligos stadija), kurie būtų sėkmingai įveikę gydymą ir pasiekę ilgalaikę remisiją.

 

Kas gydymo metu teikė vilties ir neleido nuleisti rankų?

Google paieškoje įsivedėme Liepos diagnozę ir vieninteliame Labdaros ir paramos fondo „Rugutė” tinklalapyje radome informacijos apie ligą lietuviškai. Vėliau sekė ilgi pokalbiai telefonu su Edita, kurie išaugo į visokeriopą pagalbą bei paramą mūsų dukros gydymo eigoje. Tai ir buvo didžiausia mūsų viltis bei saugumo uostas toje neramumų jūroje. Fondo dėka Liepos ligos kelias buvo viešai matomas, daug žmonių mus palaikė, lankė, siuntė šilčiausius sveikatos linkėjimus, dovanojo mielas dovanas bei aukojo gydymui. Tai mus šildė, guodė ir teikė stiprybės.

Buvome, esame ir būsime dėkingi visiems šiems žmonėms.

 

Kokią žinutę nusiųstumėte mamoms, žengiančioms pirmuosius žingsnius vaiko gydymo kelyje?

Palinkėčiau niekada neprarasti vilties, net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose.

Išdrįsti kreiptis pagalbos bei mokėti ją priimti.

Aktyviai domėtis vaiko gydymo eiga, tyrimais, įvairiomis galimybėmis Lietuvoje bei užsienyje.

Leisti sau išgyventi visas emocijas ir būti dėkingiems už kiekvieną dieną kartu.