2005 metais man buvo diagnozuota Burkito limfoma. Kadangi sirgau būdamas labai mažas ir situacijos rimtumo nesupratau, tuo metu svarbiausia buvo susirasti naujų draugų bei leisti laiką su šeima. Liūdna, kad šiuolaikinė medicina vis dar nesugebėjo šių ligų išnaikinti, bet tikiu, kad kažkada šių ligų aprašymai pakis iš „Onkologinės ligos yra…“ į „Onkologinės ligos buvo…“ Turbūt svarbiausias dalykas, ką gali turėti ligonis yra pozityvus požiūris į gyvenimą, palaikymas iš artimųjų.
Visiems sergantiems linkiu neprarasti vilties. Ši patirtis nėra linksma ir niekada tokia nebus, todėl labai svarbu tikėti geresne ateitimi.
„Rugutei“ galiu palinkėti tik to, kad ši organizacija išliktų tokia pati vieninga, kokia ji yra dabar. Sirgimas onkologine liga nėra kelias, kuriuo žmogus turi eiti vienas.
Tito sesuo Beatričė:
Kai Titas susirgo, buvau dar pakankamai maža. Didžiąją veiklos dalį užėmė žaidimai ir linksmybės. Atsimenu, kai Šiauliuose brolis gulėjo ligoninėje po adenoidų šalinimo operacijos. Neatsimenu to tikslaus momento, kai sužinojau brolio situacijos rimtumą. Suaugusiai tėvai pasakojo, kad išgirdus apie brolio ligą jų paklausiau: „Ar Titas mirs?”. Iš to galiu spręsti, kad vaikystės pilnoje galvoje vis dėl to virė mintys apie rimtus, atrodo suaugusiųjų dalykus.
Labai dėkoju tėvams, kad neslėpė nuo manęs šio šeimą sukrėtusio įvykio ir bendravo su manimi lyg su pilnaverčiu žmogumi. Nemanau, kad tėvai tai turėtų slėpti nuo vaikų galvodami, kad jie nesupranta. Aš puikiai supratau, kad kuriam laikui neteksiu savo žaidimų ir vaikiško gyvenimo partnerio. Tai suprasdama, kantriai gyvenau be mamos, kad ir kaip man jos trūko, bet žinojau, kad ji turi būti su broliu, kad jam pagerėtų. Penkerių metų pirmagimiui vaikui, kuris dar didžiąją dalį savo gyvenimo gyveno pats vienas, apipiltas visu tėvų dėmesiu, dabar negauti jo tiek daug ir dar gyventi be mamos yra tikrai šioks toks psichologinis iššūkis. Manau tas nepalikimas nežinioje ir leido man taip santūriai laikytis. Kartais, kai labai pasiilgdavau dalies retai matomos savo šeimos, pasidėdavau šeimos nuotrauką po pagalve prieš užmiegant ir, nors su ašaromis akyse, žinodavau, kad greitai viskas bus gerai.
Brolio ir mamos aplankymas ligoninėje tuo metu man būdavo tikrai smagus reikalas. Galėdavau ne virtualiai apkabinti savo namiškius, žaisti su broliu įvairius žaidimus, leidžiant laiką žaidimų kambaryje ir tiesiog būti drauge. Atsimenu, per vieną aplankymą ligoninėje, broliui turėjo daryti kažkokią nemalonią procedūrą. Aš, užsidėjusi kepurę su vikingo ragais ir mediniu kardu ėjau ginti Tito nuo daktarų, nors žinojau, kad jie broliui daro gera ir juos reikia gerbti, bet negalėjau jiems leisti skriausti savo mažojo broliuko.
Šios patirtys gyvens širdies kamputyje visą likusį gyvenimą, nors jos buvo matytos tik pro vaikiškas, bet pakankamai daug suprantančias akis. Šiomis dienomis pakankamai daug domiuosi vėžinių susirgimų gydymo naujienomis, man svarbu kas vyksta ties visišku šios ligos išgydymo klausimu. Kartais užeinu į „Rugutės” puslapį paskaityti jau tiek kartų skaitytas istorijas. Taip pat, kiekvieną kartą žiūrėdama Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į žemę” tyliai, bet stipriai verkiu. Verkiu ne tik dėl to, kad mūsų šeimai neapsakomai pasisekė, bet verkiu ir dėl tų, kuriems, deja, nepavyko… Labai laukiu tos dienos, kai bus pranešta, kad vėžys yra bent 99% išgydoma liga. Turiu vilties, nes daug baisių ligų kadaise buvo neišgydomos.
Pabaigai, labai norėčiau padėkoti labdaros ir paramos fondui „Rugutė” už žengimą šiuo keliu drauge. Man ir broliui turbūt nebūdavo tiek įdomi ta fizinė pagalba, kuri, neabejotinai yra ypatingai svarbi, kiek visas tas vaikiškas džiaugsmas, kurį suteikė „Rugutės” fondas. Dalyvaujant fondo renginiuose atrodydavo, kad gyveni kažkokiame stebuklingame pasaulyje, kur viskas yra nuostabu ir blogis jame net neturi galimybių egzistuoti. Visos teigiamos emocijos labai prisideda prie kovos prieš ligą laimėjimo. Ir nors šis mūsų šeimos etapas baigtas, nesinori palikti visų kelyje sutiktų draugų. Todėl dar ir dabar stengiamės dalyvaudami fondo veikloje. „Rugutei” linkiu, kad darbo su sergančiais vaikais vis mažėtų, kol, galiausiai, sergančių vaikų nebeliktų visai. O iki tol, toliau kurkite stebuklus!