Prisimenate, pernai rudenį rašėme apie nuostabų berniuką Armandą, be galo mylintį ežiukus: „Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėti…“ („Keistuolių teatras“) Tai turbūt galėtų būti kiekvieno vaiko šūkis. […] O kai labai stipriai tikima, tai tos svajonės kartais ima ir išsipildo…”
Tą kartą išpildėme mažojo kovotojo svajonę auginti patį tikriausią ežiuką. Tą patį rudenį visi susitelkėme ir maldomis palaikėme Armandą itin sunkaus išbandymo metu – buvo atlikta kamieninių kraujo ląstelių transplantacija. Ir pagaliau atėjus šiam rudeniui sulaukėme berniuko mamos laiško, kurį perskaičius norėjosi šaukti iš džiaugsmo – šiemet Armandas švenčia gyvenimą ir 10-ąjį gimtadienį ne be palatoje, o namuose!
„Miela mūsų Edita, kaip aš galiu Jums nedėkoti ir neištarti Ačiū (atleiskit, nepavyks). Už Jūsų gerumą, dėmesį, pagalbą, suteiktą džiaugsmą, tvirtą petį, į kurį galėjome atsiremti sunkiu gyvenimo laikotarpiu, Lego kalendorių, į kurį kiekvieną rytą tik atsikėlęs Armandas įkišdavo nosytę atidaryti naujo langelio. Šiandien švenčiame gyvenimą ir 10-ąjį gimtadienį, taip lauktą ir ilgai svajotą švęsti kažkur kitur, tik ne ligoninėje (o ten mes jų turėjome labai daug).“
Sveikiname Armandą su gimtadieniu, šiltai apkabiname ir pasižadame visuomet būti šalia.