Kartais galvoju apie tai, kad bėgantys metai man įteikia ypatingą dovaną – galimybę stebėti, kaip po gydymo keičiasi vaikai, kaip jie auga ir pasineria į kasdienius nuotykius darželyje ar mokykloje. Jei rašyčiau, kad užvėrusios ligoninės duris nurimsta ir jų mamos, būtų netiesa. Jos krūpteli nuo kiekvieno nosies šniurkštelėjimo ar kostelėjimo. O kartu su jomis nerimauti pradedu ir aš.
Simono kelionę per ligą stebėjau nuo 2017 metų pavasario. Tų metų balandžio 14 dieną, likus kelioms dienų iki ketvirtojo Simono gimtadienio, berniukui buvo diagnozuota itin reta onkologinė liga – kepenų navikas (hepatoblastoma). Buvau šalia, kai jis su šeima vyko operacijai į Gdansko universitetinę ligoninę, o po to tęsė gydymą čia, Lietuvoje.
Praėjusios savaitės pabaigoje sulaukiau Simono mamos Brigitos žinutės, kad penkių metų remisijos laikotarpis pagaliau liko už nugaros. Anot Brigitos, viskas pralėkė nepastebimai, o dabar laikas atsikvėpti. Žinutė nepaprastai nudžiugino ir sušildė. Bet puikiai žinau, kad nuo šiol mamos širdyje visada kirbės nerimas dėl sūnaus sveikatos. O tą nerimą jausiu ir aš. Ši dovana – būti su vaikais ir jų šeimomis, dalintis visais džiaugsmais ir rūpesčiais bei suprasti vieniems kitus iš pusės žodžio – yra gyvenimo prasmė.
Tad tik pirmyn, mylimas Simonai! Linkiu tau palankaus vėjo šėliojant su broliuku, leidžiantis į žygius su tėveliais ir semiantis žinių!