Šiandien nesuskaičiuojamus kartus širdis vertėsi kūliais ir drėko akys. Jau devyniolikos sulaukusią Liepą su mama Rūta lydėjau į jautrų susitikimą.
Liepa atėjo padėkoti gydytojai Indrei Tamulienei – už tai, ko neįrašysi į jokį gydymo protokolą: už buvimą, už tikėjimą, kad visi kartu metai iš metų auginsime Liepą. Tokie susitikimai negrąžina laiko, bet atveria jį iš naujo – kaip buvimo prasmės įrodymą.
Šiandien Liepa dėkojo. Gydytojai, kuri tapo nematomu jos kelio vedliu. Už tylą, už laikymą už rankos, einant onkologinės ligos – neuroblastomos gydymo keliu, už susitelkimą gyvenimui net tada, kai jis kabojo ant siūlo.
Ir šiandien mes vėl visi laikėme tą gyvenimą rankose. Tvirtai. Jautriai. Iki pat širdies gelmių.
Kartu su Liepa dėkojame VISIEMS buvusiems gydymo kelyje.
