Pamažu pasibeldė pavasaris. Ir kas, kad pievose dar nežydi ramunės, gandralizdžiuose nesimato mažųjų gandrų, o žemė vaduojasi iš apgaubusio įšalo ir nukritusių snaigių glėbio. Gamta pabus. Pradžiugins sprogstančiais medžiais, šiluma besidžiaugiančių paukščių giesmių skambesiu ir pirmuoju šiltu lietumi.
Drauge su gamtos pakilimu ir Velykų laukimu norime padėkoti už buvimą drauge ir pakviesti nepasilikti nevilty. Nesitikėti stebuklų, o tiesti ranką ir toliau kurti juos kartu. Ryžtingai žengti iš tamsos į šviesą ir drauge nešti vilties šviesos tiems, kuriems jos, tikime, reikia. Neuždaryti namų durų, o leisti pro jas praeiti vilčiai, draugystei, meilei, tačiau neįsileisti pagiežos, pykčio ar liūdesio.
Mūsų draugystė neįkainojama tiems, kurie tiki stebuklais ir turi vilties. Tęskime šį gėrio tiltą toliau, lai kiekvienas rytas būna pripildytas didžiausio džiaugsmo ir laimės ašarų, neleidžiančių sustoti ir padėti tiems, kurie laukia mūsų buvimo šalia