Palikdama šį pastatą kaskart prašau tik vienintelio – stebuklingos lazdelės ir galių sugrąžinti visus išėjusius vaikus atgal į žemę, atgal į mamos, tėčio glėbį, į vėjavaikiškas dienas siekiant savų svajonių. Gelia. Kaskart vis labiau.
Jegor, tikėsiu, kad vieną dieną vėl susitiksime, kad vėl stovėdama prie lego lentynų svarstysiu, kuris Tave nudžiugintų. O šiandien kilk, būk vėju, būk saule, būk lietumi.
Lauksiu. Užjaučiu Jegor mamą, tėtį ir sesutę.