Kaskart sukūrus naują dekoraciją Vaikų onkohematologijos centre, išeinu lydima nebylaus klausimo – ar ši erdvė taps daugiau nei tik gražus kampelis koridoriuje? Ar mažieji čia atras savąją erdvę? Ar prisės pažaisti? Ar burgs moliūgus vežantis traktoriukas? Ar mažos rankytės apkabins ežiukų šeimyną?
Tad sulaukusi mažosios Kamilės nuotraukos, nejučia plačiai nusišypsojau. Taip, vaikai prisėda ant kėdučių, tiesia rankas į moliūgus ir puškuoja kartu su ežiukais. Erdvėje vyksta veiksmas, o veiksmas trumpina dienas ligoninėje.
Be galo branginu ryšį su Kamile, žaviuosi jos stiprybe, ir žvelgdama į ją visada nejučia šypsausi.
Dar truputį, Kamile. Žingsnelis po žingsnelio. Aš – šalia