Kai buvau dvylikos metų, 2005 m. liepą išgirdau diagnozę – ūmi mieloblastinė leukemija. Gydymas, kaip ir visų, kuriems diagnozuojama onkologinė liga, nebuvo lengvas. Gydymo metu jaučiausi lyg izoliuota nuo išorinio pasaulio – buvau aš, kartu su skyriuje gulinčiais vaikais, tėvais ir gydytojais, ir visi kiti – sveikieji, kurie gali gyventi įprastą gyvenimą, eiti į darbą, mokyklą ar apsipirkti į prekybos centrą. Chemoterapijos metu šie, atrodytų, paprasti dalykai, sergančiajam atrodo kaip svajonė. Pykinimai, skausmai, silpnumas, nuolat „puolančios“ ligos, vaistų lašinimas yra sergančiojo kasdienybė, kurią chemoterapijos nualintam organizmui tikrai nėra lengva pakelti.
Vis dėlto, ligos metu manęs niekada neapleido tikėjimas, kad ši liga – tai laikinas etapas, kuris greit baigsis ir po kurio vėl galėsiu gyventi įprastą gyvenimą. Taip ir įvyko. Begalinis tikėjimas, pozityvumas, ligos „nepriėmimas“ yra didžiausias priešnuodis ir vaistas prieš užklupusius sunkumus.
Kai dabar išgirstu apie onkologines ligas, žinoma, pasidaro labai liūdna dėl tų žmonių, kuriuos ši liga aplankė. Visgi džiugu dėl to, kad progresuojant medicinai, gydymas tampa efektyvesnis, tobulėja vaistai ir gydymo metodai.
Šiuo metu besigydantiems vaikams norėčiau palinkėti daug daug stiprybės, tikėjimo, kad liga yra tik laikinas, nors ir labai sunkus, gyvenimo periodas, ir, žinoma, kuo greičiau pasveikti!
„Rugutei“ gimtadienio proga noriu palinkėti, kad ir toliau spinduliuotų tokią pat šilumą, kaip ir iki šiol, o savanorių ir kitų gerus darbus darančių žmonių sulig kiekviena diena tik daugėtų!