Fondo veikloje tik reta diena būna ramesnė. Dažniausiai mus užklumpa įvairiausi iššūkiai. Vienus įveikiame gan greitai, o norėdami susidoroti su kitais, turime ieškoti pagalbos.
Prieš daugiau nei savaitę su manimi susisiekė Vaida iš Anykščių rajono socialinių paslaugų centro. Ji pasidalino globojamos ukrainietės paauglės istorija. Nuo pat karo pražios Christina su mama gyveno Anykščių rajone. Prieš keletą dienų trumpam ji grįžo namo, į Lvivą. Ten mergaitė ėmė kraujuoti, pateko į ligoninę, kur buvo diagnozuota leukemija. Lvivo ligoninės gydytojai įvairiausiais būdais ieškojo trūkstamų, bet mergaitės gydymui būtinų medikamentų. Žinoma, net nedvejodama pažadėjau padėti.
Baigusi pokalbį pasitelkiau į pagalbą visą turimą medikamentų paieškos komandą ir išsiaiškinome, kad medikamentai neregistruoti Lietuvoje ir šiuo metu jų mūsų šalyje nėra. Viena didmeninė vaistų tiekimo įmonė pažadėjo atvežti vaistus į Lietuvą per 10 dienų. Deja, tokioje situacijoje 10 dienų prilygo amžinybei, o tiek laiko mergaitė tiesiog neturėjo… Tad žvilgsnis nukrypo į EU šalis. Kaip Archimedas sušukau „Eureka!“, kai suradau medikamentus Vokietijoje. Tik… fiziškai negalėjau jų nei įsigyti, nei skubiai išsiųsti į Ukrainą. Reikėjo žmogaus, gyvenančio Vokietijoje, kuris iškart kibtų į darbus. Esu be galo, be krašto dėkinga Ritai, kuri atskubėjo į pagalbą ir per trumpiausią fondo veiklos istorijoje LAIKĄ nupirko bei perdavė vaistus jaunajai pacientei – praėjusį šeštadienį medikamentai jau buvo išsiųsti į Lvivą.
Šioje neįtikėtoje istorijoje esu be galo dėkinga Vaidai, Vilmai, Ingai, Linai, Ritai. Tik dėl Jūsų rūpesčio artimu mergaitė tęsia gydymą.
Miela Rita, su Jumis drąsiai eičiau į pasaulio kraštą! Jūsų ryžtas ir atkaklumas padovanojo jaunai merginai galimybę sveikti!
Ir dar kartą kartojame jau mantra tapusį posakį „Vienas lauke – ne karys“. Tik visi kartu surėmę pečius mes galime nuversti kalnus, galime įveikti tai, kas, atrodo, yra neįmanoma!