Childhood Cancer Fund Rugutė

Gyvenimas su liga

Jausmai, bendravimas ir elgesys

Net geriausiomis gyvenimo aplinkybėmis, vaiko auklėjimas daugeliui atrodo bauginanti užduotis. O kai šeimą ištinka tokia nelaimė, kaip liga, bendravimas gali labai nukentėti. Iki ligos šeimoje būna nusistovėjusios tam tikros taisyklės ir priimtino elgesio normos. Sužinojus vaiko diagnozę, įprastas gyvenimas sugriūva ir iškyla įvairiausių sumišimą ir sielvartą keliančių jausmų. Vaikų auklėjimas turi pasikeisti, atsižvelgiant į nepastovius sergančio vaiko poreikius ir situacijos paliestus jo brolius bei seseris.

Jausmai

Diagnozavus vėžį, visiems šeimos nariams kyla įvairūs jausmai. Vaikai turi mažiau patyrimo, kaip su jais susitvarkyti. Labai stipriai vaikus paveikia išoriniai kūno pokyčiai, ypač, kai tenka atlikti galūnės amputaciją ar enukleaciją (akies pašalinimą). Tuomet jausti liūdesį, pyktį, sumaištį, bejėgiškumą ir baimę yra normalu. Kūno dalies netekimas sukelia tokius pat jausmus, kokie kiltų mirus artimam žmogui. Vaikas turi praeiti gedėjimo laikotarpį ir išmokti susidoroti su šiais jausmais, kad išvengtų elgesio problemų, depresijos, užsisklendimo savyje. Tam labai padeda atviras bendravimas.

Bendravimas
Bendravimas su vaiku padeda pamatus pasitikėjimui. Vaikas turi iš pat pradžių žinoti, kad jūs atvirai atsakysite į klausimus ir rasite laiko pakalbėti apie iškilusius jausmus.
 
Atvirumas
Vaikui labai svarbu pasitikėti tėvais. Jei jis žino, kad tėvai visada bus šalia, gali ištverti praktiškai viską. Pasitikėjimas reikalauja nuoširdumo. Vaikas jaučiasi saugus, jei jam nemeluojate, nepriklausomai nuo to, ar naujienos geros, ar blogos. Tai apsaugo nuo atsiskyrimo ir bendrumo jausmo šeimoje praradimo.
 
Išklausymas
Viena didžiausių dovanų, kurią tėvai gali duoti vaikui – laikas. Ypatingas laikas, kai jie tikrai klauso, ką vaikas sako. Klauso ne žodžių, o jiems išsakomų jausmų.
 
Kalbėjimas
Jei jūs neįpratę kalbėti su vaiku apie savo jausmus, bus sunku. Dabar, labiau nei bet kada, svarbu pabandyti. Galite pradėti pokalbį taip: „Aš labai tavęs ilgiuosi, kai būnu ligoninėje su tavo broliuku. Aš tau skambinsiu kas vakarą, kad galėčiau išgirsti tavo balsą“. Arba: „Kartais aš tikrai pykstu ant vėžio. Norėčiau, kad mūsų šeima dažniau būtų kartu“. Taip pat naudinga sergančiajam pasakyti, kaip liga veikia jo brolius/seseris: „Turbūt Tomui labai negera pasilikti namie su aukle, kol aš būnu ligoninėje. Pagalvokime, ką gražaus galėtume jam padaryti“. Tokie dalykai ne tik padeda pasijausti mylimam, bet ir skatina išsakyti savo jausmus dėl to, kas vyksta.
Vaikų elgesio pokyčiai
Pyktis
Vaikai, sergantys vėžiu, pyksta ne tik ant pačios ligos, bet ir ant tėvų, kad atvežė juos į ligoninę kęsti skausmą, gerti blogą savijautą sukeliančius vaistus. Taip pat dėl to, kad neteko plaukų, draugų ir t.t.
 
Užsisklendimas
Kai kurie vaikai dažniau užsidaro savyje nei išlieja pyktį. Kaip ir neigimas, laikinas užsisklendimas gali būti naudingas, kol ateina laikas susidoroti su iškilusiais jausmais. Tačiau tai gali būti ir depresijos požymis. Tėvai turi rasti švelnių būdų, kaip priversti vaiką atsiverti.
 
Regresavimas
Daugelis tėvų sunerimsta, kai sergantis vaikas vėl ima daryti tai, iš ko išaugo. Pavyzdžiui, geria iš buteliuko, įsitveria mėgstamą žaislą. Protinga būtų leisti vaikui bet ką, kas padėtų jam šiuo baisiu laikotarpiu jaustis saugiau… Susigrąžinti įpročiai praeina, kai vaikas pasijunta geriau arba kai baigiasi gydymas.
 
Kalbėjimas apie mirtį
Gero auklėjimo dalis yra leisti vaikui kalbėti apie dalykus, kurie galbūt varžo, verčia jaustis nepatogiai. Kai kuriose kultūrose pokalbiai apie mirtį tapo tabu. Vėžio diagnozė priverčia tiek tėvus, tiek vaiką pripažinti, kad mirtis – viena iš galimų pabaigų. Net 3 m. vaikai gali kalbėti apie mirtį ir ką ji reiškia.
Tėvų elgesio pokyčiai
Vaiko gydymo metu, tėvai patiria fizinį, emocinį, finansinį stresą. Jų rūpesčiai begaliniai. Kritinė situacija gali lemti tokį elgesį, kuriuo jie ne visada didžiuojasi.
 
Nenuoširdumas
Vaikas jaučiasi saugus, kai tėvai jam nemeluoja. Jei jie pradeda ką nors slėpti ar „saugoti“ nuo blogų naujienų, vaikas pradeda jaustis atskirtas ir kažko bijantis. Jis galvoja: „Jei tėvai man nieko nesako, turbūt tai kažkas baisaus“ arba „mama nekalba apie tai, manau, aš niekam negaliu pasakyti, kaip bijau.“
 
Neigimas – tai nesąmoningas melas. Taip atsitinka, kai tėvai vaikui sako: „Viskas bus gerai“ arba „tau nei kiek neskaudės“. Toks apsimetinėjimas didina atstumą tarp vaiko ir tėvų. Kad ir kokia baisi būtų tiesa, ji retai baugina labiau, nei ta, kurią vaikas susikuria vaizduotėje, pasakius tik dalį jos.
 
Depresija
Reikėtų kreiptis į psichologą arba psichiatrą, jei jus nuolat kankina nors vienas iš šių požymių: miegojimo įpročių pasikeitimas (miegojimas per ilgai, dažnas prabudimas naktį, atsibudimas anksti ryte ir nebegalėjimas užmigti), padidėjęs ar sumažėjęs apetitas, sekso poreikio išnykimas, bendras nuovargis, panikos priepuoliai, nenoras pramogauti, liūdesio, nevilties ar bevertiškumo jausmas, negalėjimas susikaupti, socialinė izoliacija, savižudikiškos mintys, alkoholio ar narkotikų vartojimas.
 
Greitas savitvardos praradimas
Visi tėvai kartais praranda savitvardą, tačiau ypač skausminga, kai pykčio taikiniu tampa sergantis vaikas. Tėvai taip dažniau elgiasi, kai jaučiasi bejėgiai ir nesugebantys susitvarkyti su situacija. Jei jaučiate, kad negalite kontroliuoti savo pykčio protrūkių, prašykite profesionalios pagalbos.
 
Netolygus namų ruošos paskirstymas
Problemos šeimoje garantuotos, jei imsite nuolaidžiauti sergančiam vaikui, kai jo seserys ar broliai dirbs visus darbus. Sergantysis turėtų pats pasikloti savo lovą, susitvarkyti žaislus ar stalą. Nuo pat pradžių turi būti garsiai pasakyta, kad bet kuris sergantis vaikas šeimoje yra atleidžiamas nuo namų ruošos, bet tik tol, kol vėl bus fiziškai pajėgus tai daryti.
 
Per didelis segančio vaiko saugojimas
Kad sergantis vaikas jaustųsi normalus, su juo ir reikia elgtis, kaip su bet kokiu kitu vaiku. Paklauskite gydytojo, koks fizinio aktyvumo lygis yra saugus ir netaikykite didesnių suvaržymų. Leiskite jam sportuoti ar žaisti kieme, ir nustokite nuolat kartoti: „būk atsargus“.
 
Patarimai auklėjant vaikus:
– Elkitės taip, kaip norite, kad elgtųsi vaikas. Jei jūs supykę rėkiate ir mušatės, taip darys ir vaikas;
– mokykite vaiką kalbėti apie jausmus;
– išklausykite jį;
– būkite atviri ir pripažinkite savo klaidas;
– turėkite aiškias taisykles nusižengimo atveju;
– aptarkite galimus pykčio šalinimo būdus;
– dažnai apkabinkite ir kitaip parodykite savo meilę;
– pastebėkite ir pagirkite gerą vaiko elgesį.
Do you have any ideas on how to help seriously ill children?

Write to us