Fizinis atsakas
Dauguma tėvų, besirūpindami sergančiu vaiku, pamiršta apie savo fizinius poreikius: mažai dėmesio skiria valgiui, poilsiui, asmeniniam gyvenimui. Kiekvieną akimirką jie kremtasi dėl vaiko ligos, todėl patiria didžiulį emocinį stresą. Didžiąją laiko dalį praleisdami ligoninėje, ima negaluoti ir patys. Norėdami to išvengti,tėvai turėtų sveikai maitintis, rasti laiko miegui, nors trumpam atsitraukti nuo vaiko lovos (pasivaikščioti lauke, ištrūkti į miestą), nepiktnaudžiauti vaistais, alkoholiu, tabaku.
Emocinis atsakas
Vaiko liga sukelia daug įvairių jausmų. Fiziniai negalavimai, prisitaikius prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, greitai praeina, tuo tarpu emociniai išgyvenimai išlieka ilgam. Jausmai bei jų pokyčiai labai priklauso nuo paties žmogaus ir jį supančios aplinkos.
Prisitaikymą apsunkina kitos problemos: santykiai šeimoje, finansiniai sunkumai, įtampa darbe. Visi toliau išvardinti jausmai – tai normalus atsakas į vaiko ligą.
1. Sumišimas. Dauguma tėvų po pirmo pokalbio su daktaru apie vaiko ligą prisimena tik nuotrupas. Tai įprastinė reakcija į sukrėtimą, leidžianti informaciją priimti mažesniais, ne taip bauginančiais kiekiais.
2. Neigimas. Pirmomis dienomis po diagnozės nustatymo daugelis taip atsiriboja nuo žiaurios tikrovės. Iš tiesų sunku patikėti, kad vaikas susirgo gyvybei pavojinga liga. Neigimas padeda išgyventi pirmąsias dienas, tačiau palaipsniui jį turėtų pakeisti tikrovės suvokimas, leidžiantis šeimai geriau prisitaikyti. Tik, nustūmę baimę į šalį ir tikėdami vaiko pasveikimu, tėvai gali jį tinkamai palaikyti.
3. Kaltė. Tai dažna ir normali reakcija į vaiko ligą. Užgriūna daugybė klausimų: Ar ligos nepaveldėjo iš mūsų? Ar liga neišsivystė dėl užterštos aplinkos? Ar mes galėjome to išvengti? Kaip pražiopsojome pirmuosius ligos požymius? Kodėl anksčiau nenuvedėme pas daktarą? Kodėl atkakliai nereikalavome kruopštesnių tyrimų? Tėvai mano, kad neapsaugojo vaiko, ir kaltina save. Gana sunku įtikinti kitaip, kadangi daugeliu atvejų ligos priežastis yra neaiški.
4. Baimė ir bejėgiškumas. Vaiko liga išmuša tėvus iš įprastinio gyvenimo vėžių. Iki vaiko ligos gyvenimas buvo nuspėjamas, jį buvo galima suplanuoti nuo ryto iki vakaro. Staiga visa šeima patenka į iki tol nepažintą procedūrų ir vaistų pasaulį, kuriame galioja kitos taisyklės ir kalbama sunkiai suprantama kalba. Gydytojai, kurių anksčiau tėvai nebuvo matę, sprendžia jų vaiko gyvybės ar mirties klausimą. Bejėgiškumo jausmą gali sukelti ir pastovus laiko trūkumas. Jo neužtenka vaiko slaugai, informacijos apie ligą paieškai, susitikimams su draugais bei šeimos nariais, kitiems šeimos poreikiams, darbo reikalams. Tėvai patiria nerimą, baimę ,paniką. Neretai kamuoja miego sutrikimai, atsiranda nepilnavertiškumo jausmas.
5. Pyktis. Tai dažna atsakomoji reakcija, sužinojus apie gyvybei pavojingą ligą. Pyktis yra normalus ir padeda „išsikrauti“. Iš tiesų, niekas nekaltas, kad vaikas staiga susirgo vėžiu. Kadangi tėvai negali nukreipti pykčio tiesiogiai į ligą, jie išlieja pyktį ant gydytojų, slaugių, šeimos narių ar paties sergančiojo. Toks elgesys gadina ir taip įtemptus santykius su aplinkiniais, todėl siūlome kelis būdus, kaip suvaldyti pyktį:
a. Pyktis personalui:
• pagerinkite bendravimą su gydytojais;
• aptarkite savo jausmus su slaugos personalu ar socialiniu darbuotoju;
• bendraukite su kitų sergančių vaikų tėvais.
b. Pyktis šeimai:
• kiekvieną dieną ,nors po nedaug, mankštinkitės, atlikite jogos ar atpalaiduojančius pratimus;
• rašykite dienoraštį;
• išsiverkite, bent duše, kai niekas negirdi;
• klausykitės muzikos;
• paskaitykite kitų žmonių, sergančių ar sirgusių vėžių, atsiminimus;
• pasikalbėkite su draugais;
• daugiau bendraukite su šeimos nariais;
• pasikonsultuokite su psichologu ar psichoterapeutu;
• gyvenkite šia diena.
c. Pyktis Dievui:
• pasidalinkite savo jausmais su sutuoktiniu, artimais draugais, dvasininku, bažnyčios nariais;
• iš naujo atraskite savo tikėjimą;
• melskitės;
• leiskite užgyti savo sielos žaizdoms.
6. Nesusivaldymas. Kartais tėvai jaučiasi visiškai sugniuždyti, kai, staiga susirgus vaikui, praranda gebėjimą valdyti šeimos gyvenimą. Tokie jausmai ypač stiprūs aukštą padėtį visuomenėje ar vadovaujančias pareigas užimantiems žmonėms. Padėties kontrolę galima susigrąžinti daugiau sužinojus apie ligą. Ši informacija padės aktyviau dalyvauti gydymo procese, priimti su liga susijusius sprendimus.
7. Liūdesys ir širdgėla. Sužinoję, kad vaikas serga vėžiu, tėvai jaučia stiprų praradimo jausmą. Jie nėra pasirengę akistatai su galima mirtimi ir bijo,kad nesugebės įveikti šeimoje iškilusių problemų. Širdgėla dėl vaiko ligos normali ir dažna, net jei prognozė gera. Labiausiai liūdina suvokimas, jog gyvenimas jau niekada nebebus toks pats.
8. Viltis. Patyrę visus neigiamus su vaiko liga susijusius jausmus, daugelis tėvų vėl ima jausti viltį. Tai tikėjimas geresniu rytojumi, sustiprinantis norą gyventi ir suteikiantis jėgų įveikti likimo skirtus išbandymus. Vilties turėtų suteikti žinojimas, kad nemažai vaikų pasveiksta, ir tolesnis jų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. Daugelis šeimų iš naujo suvokia gyvenimo grožį ir trapumą. Kiekvieną su vaiku praleistą dieną, jie ima vertinti kaip didžiulę dovaną. Didelę paramą suteikia šeimos, artimųjų ir draugų supratimas bei palaikymas.
Tėvams svarbu suprasti, jog jie nėra vieninteliai, susidūrę su šia liga. Daug šeimų ji palietė iki šiol ir dar daug palies ateityje.
