Pirmąkart apie „Rugutę“ sužinojau iš savo draugų. Jų buvau pakviesta duoti kraujo onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Prieš tai niekada nebuvau buvusi kraujo donore, tad minčių ir dvejonių buvo, bet paskatino žinojimas, kad visa tai daroma dėl vaikų. Taip atsidūriau „Rugutės namuose“, tada pradėjau daugiau domėtis jų veikla, tikslais ir norais. Labiausiai sujaudino fondo įkūrėjų istorija. Taip pat mane papirko „Rugutės“ įkūrėjų ir savanorių nuoširdumas. Jei ne jų tikėjimas tuo, ką daro, galbūt noras bendrauti toliau ir nebūtų buvęs toks didelis. Tačiau būdamas ir bendraudamas su visais žmonėmis, priklausančiais tam fondui, supranti, kad niekur nenori pabėgti. Būti su „Rugute“ mane skatina ir pati fondo idėja, kaip turi būti vykdoma tokių organizacijų pagalba sergantiems vaikams.
Įsimintiniausias projektas – „Palankaus vėjo malūnėliai“. Draugų iniciatyva buvo sugalvota sukurti ir parduoti kažkokį produktą, kuris atneštų džiaugsmo ne tik jo gamintojams ir pirkėjams, bet ir padėtų mažiesiems ligoniukams. Mintis kilo Justei Žibūdienei, ji viską ir užkūrė. O prie tos minties ir jos įvykdymo prisidėjo daug žmonių. Ir labai smagu, kad ta idėja gyvuoja ir projektas vyksta jau 5 metus!
„Rugutės“ dešimtmečio proga palinkėčiau 100 metų! O iš tikrųjų „Rugutei“ linkiu gyvuoti tiek, kiek jos reikės vaikučiams, jų artimiesiems, „Rugutės“ savanoriams, nariams, įkūrėjams. Ir, žinoma, linkiu stiprybės ir kantrybės pačiais sunkiausiais momentais.
Ko palinkėčiau su liga susidūrusiems vaikams? Ech, sunku tokiais atvejais kažką linkėti… Turbūt, svarbiausia, linkiu TIKĖJIMO IR STIPRYBĖS! Juk labai daug kas priklauso ir nuo mūsų pozityvių minčių ir optimizmo! Linkiu nepasiduoti!