„…duok, mielas drauge, ranką, kartu smagiau keliauti, kartu kliūtis įveiksim…“ – taip Doroti iš „Geltonų plytų kelio“ dainavo.
Aš su „Rugute“ keliauju šešerius metus!!! Nelabai daug, bet užtat nemažai kliūčių padėjo įveikti ir visokių problemų išspręsti. Ir tai ne tik gydymui reikalingi visokie dalykai, bet ir, pavyzdžiui, ką daryti, kad man vienam netektų gulėti ligoninėje, kai mama kartais neturėdavo su kuo palikti brolio.:) Aš labai labai gerai prisimenu, kai viena kartą man Edita sakė, kad, jeigu iškiltų kokia nors bėda ar dar kas nors, drąsiai parašyčiau žinutę arba paskambinčiau!!
Bet patys man įsimintiniausi – linksmi įvykiai! Pirmiausia tai mano gimtadieniai, nes būtent per savo šeštąjį gimtadienį pirmą kartą susitikau su Edita. Paskui – Kalėdų nykštukai.:) Prisimenu patį pirmąjį kartą, kai laukdamas nykštukų kepiau meduolinius žmogeliukus ir labai jaudinausi, kad tik kreivai neapvedžiočiau su baltu glajumi, ir kad išeitų gražūs. 🙂 Dabar atvažiuoja švedų nykštukai, bet gal kada nors grįš ir vėl „Rugutės“?? Įsimintinos ir dvi kelionės į Lenkiją, į „Onko olimpiadą“ su „Rugute“ ir draugais. Čia juk pirmos mano kelionės į užsienį!!! Ypatingai laukiu kiekvienos „Draugų salos“! Nerealiai būna įdomu, smagu, linksma, vienu žodžiu, nepakartojama.
O pats svarbiausias dalykas, mano manymu, yra tai, kad per „Rugutės“ fondą mama susipažino su Egle. Kai gydytojai nuleido rankas, Eglė ieškojo kitokio gydymo ir rado. Visos tos dietos, papildai, aparatas padėjo man sveikti. O dabar pagalvokime: jeigu nebūtų „Rugutės“, nebūtų ten parašiusi Eglė, nebūtų to kitokio gydymo ir nežinau, kas būtų buvę su manim. Tiksliau, žinau, bet nesakysiu. O dabar aš einu į mokyklą, lankau būrelius, muzikuoju ir šiaip… GYVENU!!!!!
Norėčiau ir linkėčiau, kad „Rugutė“ gyvuotų kuo ilgiau, kad ir šimtą metų. Kad turėtų daug daug draugų, kad ištiestų ranką kiekvienam besikreipiančiam, kad nepritrūktų noro, idėjų, minčių, energijos organizuojant visokius renginius
SU DEŠIMTUOJU GIMTADIENIU!!!
