Praėjusios savaitės penktadienis buvo ta diena, kai širdis visomis kryptimis vertėsi kūliais, sklidina įvairiausių emocijų. Tai buvo diena, kai Dominykui, ištvėrusiam chemoterapiją, sudėtingą operaciją Tiubingeno universitetinėje ligoninėje ir vėl chemoterapiją, galėjau su šypsena ir drėgstančiomis akimis tarti – iki susitikimo! Akimirka, kai paaugliui, kuriuo be galo didžiuojuosi, aktyvaus gydymo kelias baigtas.
Nors šiaip, patylėjusi, dar tarstelėjau: „Labai labai pasiilgsiu, bet nelauksiu Vilniuje. Lai kelionės į Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centrą vis retėja ir retėja.“
Tebespurdančia nuo emocijų širdimi sakau: Palankaus vėjo! Lai Lapiukas šalia primena apie meilę Tau. 🧡