Draugystė su Radvile prasidėjo praėjusių metų vasarą, kai vieno apsilankymo ligoninėje metu pamačiau mielą mergaitę ir priklaupiau pažaisti drauge. Spėkite, ką mes žaidėme? Ogi gydėme meškutį! Tąkart Didžioji Draugė išmokė mane ne tik leisti vaistus, bet ir atskirti „lašančius“ trombocitus nuo eritrocitų: pirmieji primena obuolių sultys, o kiti – vyšnių uogienę.
Dideliam mano ir visų Radvilės artimųjų džiaugsmui gruodį mergaitė baigė gydymą. Nuo tada širdyje vis nešiojausi mintį padovanoti jai draugą – mažą meškutį, kuris meškiniškai apkabinęs saugotų nuo ateities pavojų bei, įsikibęs į ranką, drąsintų visada eiti pirmyn. Ir pagaliau mano troškimas išsipildė!
Iki dangaus esu dėkinga Irmai iš Pudra Studio, kuri pasiuvo nepaprastai mielą rudnosiuką, į kurio pūkuotą širdelę pridėjome pačių šilčiausių linkėjimų ir tvirčiausių palaikymo žodžių.
Nėra nieko svarbiau gyvenime už nuoširdžią ir rūpestingą draugystę! Mylėkime vieni kitus ir laikykimės tvirtai susikibę už rankų!
