Yra akimirkų, kurias norisi sustabdyti.
2020 metų rugpjūtį Enrikas pravėrė Vaikų onkohematologijos centro duris, už kurių laukė ilgas gydymo kelias – tyrimai, vaistai, nerimas, laukimas, daug nežinios. Ir išskirtiniai pandeminiai metai, gydymą pavertę dar sudėtingesniu. Liga jau senokai nebeužima jo kasdienybės.
O šią savaitę pro tas pačias duris išėjo besišypsantis, sportiškas jaunuolis, atvykęs į Vaikų onkohematologijos centrą tik paskutinių kontrolinių tyrimų prieš žengiant į pilnametystę.
Tokiomis akimirkomis mano šypsena – iki dangaus, o pasididžiavimas sunkiai sutelpa į žodžius.
Tikiu, kad panašius jausmus širdyje jaučia ir nuostabi Enriko gydytoja Indre Tamuliene, lydėjusi jį visus šiuos metus. Šilčiausias dėkingumas gydytojai, o Enrikui linkiu palankaus vėjo siekiant svajonių.
Agne, ačiū už draugystę. Ačiū, kad susitikome.