Kiekviena diena fondo veikloje skirta jiems – VAIKAMS. Ir šiandien ne kitokia. Valandos prie monitoriaus ekrano – susirašinėjimai dėl vaistų, medicininių priemonių užsakymai, paieškos to, kas šiandien pasaulyje pažangiausia ir galėtų būti veiksmingiausia vaikui, einančiam onkologinės ligos keliu. Už kiekvieno poreikio – mažas žmogus, kurio kasdienybėje daugiau nerimo, streso ir ligoninės palatų tylos nei įprastos vaikystės.
Prieš keletą metų Stefan ir Mia iš Švedijos, jau daugiau nei penkiolika metų lankantys vaikus, paklausė manęs: kokia yra didžiausia mūsų svajonė?
Nedvejodama atsakiau – didžiausios svajonės išsipildymas būtų diena, kai galėtume sustabdyti fondo veiklą. Diena, kai vaikų onkohematologijos centruose nebeliktų liūdnų akių. Kai vaikų onkologinės ligos liktų tik medicinos vadovėlių puslapiuose, o ne šeimų kasdienybėje.
Sudėtingomis akimirkomis vis grįžtu į šį pokalbį. Ir tada, žvelgdama į dangų, vis dar tyliai prašau stebuklingos lazdelės. Ne sau. Vaikams.
O šiandien, Vaiko dienos proga, visiems vaikams linkiu vaikystės. Tikros. Su juoku, nubrozdintais keliais, vėju plaukuose. Be ligoninių koridorių kvapo, adatų baimės, per anksti išmokto žodžio „diagnozė“. Linkiu dienų, pilnų spalvų, artumo, saugumo ir žmonių, kurie niekada nepavargsta mylėti.