Gustės mama Asta

Kokia pirma mintis kilo išgirdus vaiko diagnozę?

Apie Gustės ligą sužinojome ne iškart. Klaipėdos vaikų ligoninėje onkologinių ligų negydo, todėl po visos dienos tyrimų, nuspręsta ryte Gustę pervežti į Santaros klinikas. Man buvo pasakyta, kad įtaria onkologinę ligą. Turėjau visą naktį, bet šios žinios priimti nesugebėjau. Negana to, pakeliui į Vilnių, pamačiau medicininius išrašus, kur parašyta „lydinti liga – sepsis“. Tuomet gretutinė diagnozė mane labiau išgąsdino, nes aš dar turėjau vilties, kad onkologinės ligos mums nepatvirtins. Deja, patvirtinta mieloblastinė leukemija.

 

Kokį didžiausią sunkumą patyrėte gydymo metu?

Onkologinės ligos gydymas lengvas nebūna, didesni ar mažesni sunkumai lydi visą ligos gydymo kelią. Be galo sunku matyti vaiką nualintą chemijos, sunku, kai jis nevalgo, o jei ką ir suvalgo – tuoj pat išvemia, sunku, kai puola komplikacijos.

 

Kas gydymo metu teikė vilties ir neleido nuleisti rankų?

Gydymo metu labiausiai palaikė pasveikusių vaikų istorijos ir tikėjimas. Tik tada, kai susirgo Gustė, sužinojau, kad žmogaus pasąmonė yra labai galinga. Perskaičiau knygą, kuri, atrodo, taip ir vadinasi „Pasąmonės galia“. Jos dėka įtikėjau, kad Gustė tikrai pasveiks ir neleidau sau net pagalvoti, kad gali būti kitaip. Kiekvieną naktį, kai vaikai užmigdavo, o mamos tyliai šniurkščiodavo į pagalves, aš mintyse kartodavau savo susikurtą mantrą. Iš visos širdies, pati tikėdama tuo ir tarsi bandydama įtikinti aplinkinius, kad Gustytė yra sveika.

 

Kokią žinutę nusiųstumėte mamoms, žengiančioms pirmuosius žingsnius vaiko gydymo kelyje?

Besigydančių vaikų tėveliams palinkėčiau stiprybės, ramybės ir neprarasti tikėjimo.